Žiniasklaidos stiprinimas – aktualus politinės dienotvarkės klausimas

Lietuvos žiniasklaida geba vykdyti valdžios kontrolės funkciją, užtikrinti erdvę visuomenės dialogui, padėti žmogui pažinti pasaulį, būti tolerancijos dirva, ginti piliečio ir viešąjį interesą.
Lietuvos žiniasklaida, įveikdama biurokratines kliūtis gauti informaciją valstybės įstaigose ir savivaldybėse, priešindamasi ketinimams įstatymiškai suvaržyti teisę į informaciją, gyvendama sudėtingomis ekonominėmis, nelygiavertės konkurencijos ir riboto skaidrumo sąlygomis, patirdama politinių ir verslo grupių spaudimą, partijų siekius aktyviai dalyvauti žiniasklaidos versle, vykdo vieną iš pagrindinių savo misijų – valdžios kontrolės funkciją, užtikrindama mūsų šalies ėjimą demokratijos keliu.
Priimdama naujus iššūkius, žiniasklaida išlieka visuomenės dialogo, atveriančio kelią į tarpusavio supratimą ir opiausių problemų svarstymą, erdve. Skirtingų nuomonių ir požiūrių sandūroje vyksta kompromisų paieškos. Būdama dialogo garantas, žiniasklaida neišleidžia iš akių ir to, kas mus skiria, suteikdama erdvės kritikai, kuri skatina ieškoti naujų sprendimų.
Žiniasklaida leidžia žmogui plėsti jo akiratį, susipažinti su mokslo, meno pasiekimais, paveldu, suvokti pasaulio globalumą. Leidžia vertinti įvykius plačiame politikos, ekonomikos, kultūros kontekste.
Žiniasklaida – tai tolerancijos dirva. Ji sudaro galimybes susipažinti su naujais (kitokiais) požiūriais, nuomonėmis, ji daigina įvairovės, lygybės prielaidas.
Savo prigimtimi žiniasklaida lieka piliečio ir jo interesų, viešojo intereso gynėja, kartais gal pernelyg jautri ir ne visada nešališka, vis dar besimokanti profesionalumo.
Ir nebūtina eliminuoti žiniasklaidos iš viešojo gyvenimo, kad suprastume, kokį svarbų vaidmenį ji atlieka mūsų visuomenės gyvenime kiekvieną dieną. Žiniasklaidos dėka galime apie visa tai kalbėti, diskutuoti, svarstyti, keistis nuomonėmis.
Prieš metus pradėjusiai dirbti Visuomenės informavimo etikos komisijai, įsteigtai žurnalistų, viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos organizacijos, pavesta budėti visuomenės informavimo etikos principų sargyboje. Pirmaisiais metais Komisija išnagrinėjo 93 skundus ir nustatė 37 pažeidimus.
Daug tai ar mažai? Atsakymas turėtų nuskambėti apžvelgiant visą šalies žiniasklaidos kraštovaizdį: Lietuvoje transliuojama daugiau kaip 50 televizijos ir beveik 60 radijo programų, leidžiama apie pustrečio šimto laikraščių, keli šimtai žurnalų, nesuskaičiuota daugybė interneto žiniasklaidos leidinių, kasdien skelbiančių tūkstančius vienetų informacinės produkcijos.
Lietuvos žurnalistika nėra blogesnė už vakarykščią, tiesiog ji yra kitokia. Iššūkių, su kuriais tenka susidurti šiandieniniams žurnalistams, nepatyrė jokia ligšiolinė žurnalistų karta. Pasikeitė ir visuomenės lūkesčiai žiniasklaidos atžvilgiu. Tačiau nesikeičia pagrindiniai profesionalumo principai, kurių paisantys žurnalistai ir žiniasklaida nusipelno visuomenės pagarbos.
Kol Lietuvos žiniasklaida pajėgi vykdyti valdžios kontrolės funkciją, užtikrinti erdvę visuomenės dialogui, padėti žmogui pažinti pasaulį, būti tolerancijos dirva, ginti piliečio ir viešąjį interesą, tol galime būti tikri, jog ji gyva ir dalyvauja kuriant demokratiją.
Artėjanti Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena – proga atkreipti dėmesį, kad kelias į kokybišką ir atsakingą žiniasklaidą ilgas ir sudėtingas. Žodžio laisvės gynimas, žiniasklaidos nepriklausomumo stiprinamas, žurnalistų saugumo užtikrinimas, sąžiningos ir profesionalios žiniasklaidos rėmimas turi būti nuolat įrašytas pirmuoju politinės dienotvarkės klausimu.
 
Visuomenės informavimo etikos komisija