Praėjusią savaitę Mažeikiuose vyko atviras anoniminių alkoholikų grupės susirinkimas, kuriame dalyvavo svečiai iš Klaipėdos anoniminių alkoholikų grupės ir dalijosi savo patirtimi. Pasak renginio dalyvių, jų tikslas – perduoti žinią kenčiantiems nuo priklausomybės alkoholiui ir jų artimiesiems.
Priminė istoriją
Susirinkimą vedusi, kaip ji pati prisistatė, alkoholikė Dalia pirmiausia akcentavo, jog vedant atvirą susirinkimą, informuojama, kad yra tokia anonimiškumo tradicija, kad mūsų bendravimas su visuomene grindžiamas idėjų patrauklumu, o ne įtikinėjimu, ir kad žiniasklaidoje visada privaloma išlaikyti anonimiškumą.
Susirinkimo vedėja priminė, kas yra anoniminiai alkoholikai: „Tai draugija vyrų ir moterrų, kurie daslijasi savo patirtimi, jėgomis ir viltimi, norėdami padėti sau ir kitiems sveikti nuo alkoholizmo. Vienintelė sąlyga būti draugijos nariu – noras mesti gerti. Anoniminiai alkoholikai nemoka nei stojamojo, nei nario mokesčio. Mes išsilaikome iš savo pačių įnašų. Anoniminių alkoholikų draugija nesusijusi su jokiomis sektomis, tikybomis, politika, organizacijomis ar įstaigomis, vengia bet kokių ginčių, neremia jokių judėjimų ir jiems neprieštarauja. Mūsų pagrindinis tikslas – būti blaiviems ir padėti kitiems alkoholikams pasiekti blaivybę.“
Taip pat viešnia iš Klaipėdos priminėdvylika sveikimo žingsnių bei istoriją, kaip susikūrė Anoniminių alkoholikų draugija, kurios pradžia buvo Jungtinėse Amerikos valstijose 1935 m. 1939 m. išleista knyga „Anoniminiai alkoholikai“ ir žinia pasklido po visą pasaulį. 1988 m. ji pasiekė ir Lietuvą.
Pasak jos, Mažeikiuose veikia dvi anoniminių alkoholikų grupės, kuriose pagalbą galima rasti kiekvieną savaitės dieną.
Ilgai nenorėjo pripažinti
Linas papasakojo savo istoriją, kuri, pasak jo, jam kažkada buvo pati įdomiausia, sau pačiam atrodė pats šauniausias. Pirmas išgėrimas nelabai patiko, bet vis grįždavo prie gėrimo, gal norėjo pritapti prie vyresnių, tapti blogiuku. Paskui tai pradėjo tai patikti, lengviau atsipalaiduodavo, bendraudavo, nors pradėjo problemos lįsti, tačiau ir jų sprendimas atrodė labai įdomu ir šaunu. Visa tai truko gal, kol sukūrė šeimą. Vėliau vėl viskas tęsėsi, rinkosi darbus, kol galėjo rinktis, kad galėtų lengvai gauti alkoholio, išgerti ir laisvai bendrauti. Dažniausiai tai buvo barai, kazino. Iš pradžių nejautė fizinės priklausomybės, bet vėliau atsirado blogumas, lyg sąžinės graužimas, tačiau išeitis buvo vėl gerti. „Mačiau alkoholikus, gulinčius gatvėje, girdėjau ir mačiau per televiziją, tačiau maniau, kad aš protingas ir man taip neatsitiks. Taip ritausi vis žemyn ir kaltinau visus aplinkui, rasdavau visokių pateisinimų. Atėjo diena, kai peržengiau tą ribą, kada nebekontroliavau to gėrimo, nebegalėjau nieko daryti ir gėriau dėl to, kad reikia gerti. Toks brangus buvo tas alkoholis, gal kad ilgai gyvenau tarp geriančių žmonių. Galų gale pamatai, kad viskas griūva, bet sprendimo nėra. Gėrimas nebekelia jokio pasitenkinimo, bandžiau narkotikus. Paskutinį mėnesį buvo tikslas – miegoti ir sulaukti kažko, mirti bijojau. Kai išmetė iš darbo, atėjau į priklausomybių ligoninę, kur man pasakė, kad, jei noriu gyventi, turėsiu nebegerti. Nenorėjau to pripažinti, kad turėsiu atsisakyti alkoholio. Atėjus į ligoninę, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Pagal programą turėjau eiti į anoniminių alkoholikų susirinkimus. Čia supratau, kad kelio atgal nebėra, riba peržengta. Lūžis buvo po pirmų susirinkimų. Man pačiam buvo stebuklas, kad nebenoriu gerti, man patinka blaiviam gyventi. Vaikštau į susirinkimus, man patinka ir suprantu, kad galiu išgerti, bet ar spėsiu išsigelbėti. Labiausiai mane sukrėtė, kai išgirdau, kad alkoholizmas – psichinė liga. Nebegeriu 12 metų, lankau susirinkimus ir jaučiuosi puikiai. “
Pagalbos nepriėmė
Megina, pasakodama savo istoriją, prisipažino, jog jos tėvai buvo alkoholikai, ją užaugino močiutė. Buvo savanaudė, pavydi, mokytis nenorėjo, negalėjo buvo savimi, sulaukdavo patyčių, buvo nepritapusi. Pirmą kartą išgėrė gal 14 metų ir ta būsena patiko, nors būdavo ir bloga. Taip įsivaizdavo gyvenimą, tikėjosi įrodyti, kokia ypatinga ir verta. Netrukus žmonės pastebėjo ir perspėjo, stengėsi padėti, bet pagalbos nepriėmė, jautėsi nesuprasta. „Greitai toje pat geriančioje aplinkoje susipažinau su vaikinu, pradėjome kartu gyventi, tačiau nesupratau, kad didžiausia problema – alkoholis. Bandžiau keisti gyvenamas vietas, bet niekas nesikeitė. Gyvenau tarsi šalia gyvenimo. Vėliau prasidėjo gydymasis ligoninėje, Minesotos programa ir kt., tik negalėjau pripažinti, kad nebegersiu. Patekusi pas anoniminius alkoholikus, iš pradžių nieko negirdėjau, tik supratau, kad jie negeria. Būdavo laikas, kad negerdavau, bet ir vėl pradėdavau. Galų gale paprašiau kitos moters, kuri jau žengė sveikimo žingsnius, man padėti ir dabar jau trečius metus negeriu, yra pokyčiai mano gyvenime“, – sakė mergina.
Prasidėjo vaikystėje
Rimvydo istorija prasidėjo dar vaikystėje. Buvo labai nedrąsus, jautė baimę, nerimą, slėpdavosi nuo žmonių, mokytojos. Taip baigė mokyklą, turėjo kalbos defektą, susijaudinęs mikčiodavo, tada kildavo dar didesnė baimė. Tokiame chaose mokėsi ir pajuto gal jau penktoje klasėje, kad yra ne toks kaip kiti, vaidindavo, būdavo tarsi su kauke, kad yra drąsus, buvo gavęs už elgesį neigimą pažymį. Iki alkoholio vartojimo buvo toks.
15-os metų pavartojęs alkoholį, staiga atsikratė baimės, nerimo ir galėjo būti savimi. Alkoholio poveikis buvo nekoks, bet jis išlaisvino iš baimės, galėjo gyventi savo gyvenimą. Tai buvo tarsi vaistai. „Galėjau išgėręs laisvai elgtis, šokti ir kalba nebestrigdavo. Tapau šeimos galva, reikėjo daug dirbti, viskas krito ant mano pečių. Elgdavausi, kaip norėdavau. Buvau gudrutis, gaunantis viską. Mokėjau įtikinti, kad esu pats geriausias, o paskui pradėdavau elgtis savanaudiškai ir tai pastebėję nebenorėdavo su manim turėti reikalų. 25-erių pradėjau daryti „pachmielą“. Ta liga labai greitai progresavo. Virtau visai kita asmenybe. Per „daugiadienes“ nebepakeldavau galvos. Žadėdavau nebegerti ir tuo šventai tikėjau, bet vėl paimdavau pirmąją taurelę ir viskas prasidėdavo iš naujo. Ėjau į ligoninę, dalyvavau Minesotos programoje, supratau, kad tai lėtinė progresuojanti liga, bet to nenorėjau priimti. Į grupę ateidavau kaip svečias. Savęs nematydavau. Atėjo tokia diena, kai alkoholis nebedavė man linksmumo, euforijos, viso to, ką davė anksčiau, ir pradėjau mąstyti, ką daryti. Ėmiausi visokių priemonių. Su Dievo pagalba patekau į grupę, išgirdau apie Dievą ir grįžęs namo kritau ant kelių ir meldžiausi. Kitą dieną vėl ėjau ten pat ir pagaliau pakliuvau į grupę, galų gale pripažinau, kad sergu ta psichine liga ir žengiau į priekį“, – pasakojo vyras.
Pagalbos sulauks visi
Pasak susirinkimo vedėjos, pagalbos gali sulaukti ne tik alkoholikai, bet ir jų šeimos nariai. Kuriamos šeimos narių, alkoholikų suaugusių vaikų grupės, kur susibūrę padeda vieni kitiems. Svarbu alkoholikui pačiam pripažinti savo ligą ir priimti artimųjų ir kitų žmonių pagalbą.
