Nedaug Lietuvoje mokyklų, kurios turi leidimą ir atsirenka sau tinkančius mokinius, rengdamos jiems specialius egzaminus. Tačiau šią vasarą sostinės savivaldybė pradėjo svarstyti galimybę keisti mokinių priėmimo į mokyklas tvarką, kuri įsigaliotų kitąmet. Ir vienas iš variantų – padauginti mokyklų, kurios rinksis sau tinkamus mokinius. Kyla klausimas, ką daryti tiems, kurie netiks? Ir apskritai, jeigu mokymo įstaiga valstybinė, o mokesčius visi tėvai moka tuos pačius, tai kodėl vieni mokiniai tampa tarsi pranašesni?
Amerikiečių režisierius Harmony Korine`as savo filmuose atkreipia dėmesį į paraštėse gyvenančius žmones. Kameros objektyve atsiduria ir vaikai, kurių gyvenimai, atrodo, niekur neveda. Jie gimė, augo ir liks lygiai tokie patys. Jie niekada nedalyvaus politiniame gyvenime, niekada nepareikš savo nuomonės rinkimų klausimu, niekada nestudijuos universitete.
Šie kadrai nėra vien režisieriaus vaizduotės vaisius, bandantis parodyti, kokia socialinio audinio būklė dabar egzistuoja Jungtinėse Amerikos Valstijose. Anot Harvardo universiteto politikos mokslų profesoriaus Roberto Putnamo, socialinė atskirtis JAV per pastaruosius 60 metų smarkiai išaugo, taip pat gerokai suprastėjo socialinio mobilumo rodikliai. Vis mažesnė tikimybė, kad menkesnes pajamas turinčių ir žemesnę socialinę klasę užimančių tėvų vaikai per išsilavinimą ir gabumus galės užsitikrinti geresnį gyvenimą nei turėjo jų tėvai. R. Putnamas tokį poslinkį sieja su vienų ir kitų mokyklų atotrūkiu ir tam tikra segregacija tarp jų: vienose mokyklose mokosi patys gabiausi ir turtingesnių tėvų vaikai, o kitose – ne tokie gabūs ir socialiai rizikingų šeimų vaikai.
„Vis daugiau turtingų vaikų mokosi su turtingais vaikais, o skurdžiai gyvenančių tėvų vaikai mokosi su kitais tokiais pačiais vaikais. Tokia situacija stipriai paveikia, kokį išsilavinimą vaikai gauna“, – sakė Harvardo universiteto politikos mokslų profesorius R. Putnamas.
Robertas Putnamas kalba apie tai, kad socialinių klasių formavimasis ir didėjanti atskirtis atsiranda jau mokyklose, todėl tai, kaip mokiniai skirstomi į mokyklas, yra vienas svarbiausių veiksnių visos valstybės socialinio audinio formavimuisi.
Lietuvoje mokyklas steigiančios savivaldybės nustato, pagal kokią tvarką mokiniai į jas priimami. Daugelyje savivaldybių mokiniai į mokyklas priimami pagal gyvenamąją vietą, tačiau kartais kai kurios gimnazijos turi teisę rengti stojamuosius egzaminus. Šiuo metu atotrūkis pasiekimų skalėje tarp vienų ir kitų Lietuvos ir Vilniaus mokyklų yra gana didelis. Savivaldybės taryba ir merija mato šią problemą.
„Na, tikrai ne visos mokyklos yra vienodos dėl įvairių priežasčių. Socialinis kontekstas priklauso nuo to, kokioje miesto dalyje yra, nuo mokyklos geografinės padėties ir dėl kitų dalykų, tokių kaip lyderystė mokykloje“, – teigė Vilniaus mero patarėjas švietimo klausimais Albertas Lakštauskas.
Savivaldybė, norėdama spręsti šias problemas, vasarą svarsto galimybę keisti priėmimo į mokyklas tvarką, kuri įsigaliotų 2017-ųjų metų rudenį. Šiuo metu savivaldybėje apmąstomi keli galimi variantai.
„Kodėl vienos mokyklos gali daryti mokinių atrankas, kitos – ne? Ar ta nusistovėjusi tvarka yra optimali? Ir tos mokyklos, kurios dabar atrenka, ar jų užtenka, ar jų per daug? Kitas – galbūt leisti daugiau mokyklų, kad jos iš viso miesto galėtų priimti vaikus ir daryti atrankas, o trečias – gal kaip tik šiek tiek griežtinti mokyklų aptarnavimo teritorijas“, – vardijo A. Lakštauskas.
Vienas iš sprendimų būdų – didinti valstybinių gimnazijų, galinčių atsirinkti mokinius pagal jų gebėjimus, skaičių tik iš pažiūros atrodo geras. Trumpuoju laikotarpiu atsiranda kelios mokyklos, kurios rengia labai aukštus pasiekimus rodančius mokinius, bet atskirtis toliau didėja.
„Klasėje vaikas, kuris nuolat užduoda sudėtingus klausimus mokytojui, kuris atlieka sudėtingesnes užduotis. Ir vaikai, netgi jeigu ir jie patys nesuformuluoja tokių klausimų, jie bent jau girdi, kaip juos formuluoja klasiokas, išgirsta mokytojo atsakymą. Tokioje klasėje ir mokytojas priverstas pasitempti, daugiau pasiruošti dėl to, kad jis žino, kad kažkas jam nuolat kels iššūkius, kuriuos reikia įveikti“, – aiškino edukologė Austėja Landsbergienė.
Tokių vaikų nebuvimas vėlesnėse klasėse, o ypač ankstyvame vaikų amžiuje, kenkia ir kitų vaikų aukštesniems pasiekimams, ir mokytojų motyvacijai, o ilguoju laikotarpiu taip skatinama socialinė atskirtis. Statistiškai tikėtina, kad geresnį išsilavinimą ir pajamas turintys tėvai augina ir labiau motyvuotus mokytis vaikus. Devintoje klasėje skirstant mokinius į geras ir prastas gimnazijas jie mokysis savotiškose salose. Taip pat susirūpinimą kelia ir tokiu būdu paminama valstybinės mokyklos idėja.
„Kadangi visi mokesčių mokėtojai moka vienodus mokesčius, tai lygiai taip pat valstybinėse mokyklose turėtų galimybę mokytis visi vaikai“, – teigė A. Landsbergienė.
Jungtinės Amerikos Valstijos yra pavyzdys, kurio daugelis šalių siekia vengti, nes būtent ši valstybė leido atsirasti mokinių atrinkimo tradicijai. Penkiolikmečių pasiekimų tyrimas 2013 metais parodė, kad tos valstybės, kurios neskirsto mokinių, ir jų mokyklų tinklas yra paremtas lygybės principu, rodo aukštesnius pasiekimus nei tos, kurios tokios sistemos neturi.
Pavyzdžiui, kaimyninėje Estijoje yra pats mažiausias skaičius mokinių visoje Europoje, kurie rodo prasčiausio lygio pasiekimus, tai jiems padeda būti vienose aukščiausių vietų pasauliniuose mokinių pasiekimų reitinguose. Estijoje vaikai skirstomi į skirtingus lygmenis, tačiau tai vyksta mokyklos viduje, o visuose lygiuose siekiama, kad vaikai išmoktų tų pačių dalykų, nors vieni tą daro lėčiau, o kiti greičiau.
Kristina TAMELYTĖ, LRT laida „Savaitė“
Ramūno Danisevičiaus nuotr., 2012 m.:
Vilniaus „Vyturio“ pradinė mokykla.
