Niekas neabejoja, kad tėvai savo vaikui nori tik gera. Kitaip ir būti negali. Tačiau šiuolaikinėje vartotojiškoje visuomenėje, kurioje dominuoja kitokios „vertybės“, paauglio sąmonėje nepastebimai, tačiau gana agresyviai formuojama nuomonė apie „atsilikusius“, su laiku nebespėjančius tėvus...
Kartais jau ir patys tėvai pradeda abejoti – apie ką kalbėtis su savo paaugliu, kaip jis gali ištisomis valandomis, paromis sėdėti prie ekrano (kompiuterio, telefono, planšetės) ir laiką leisti nerealiame pasaulyje? Ir paaugliui neįrodysi, kad nuolatinis muzikos klausymasis gali pakenkti klausai – tai nerealu, nes dainas atlieka tokie klasiški dainininkai...
Vienas svarbiausių psichologų patarimų tėvams – apsišarvuoti kantrybe savo vaikams paaugliams. Nederėtų kažko kategoriškai uždrausti, išsamiai nepaaiškinus draudimo priežasties. Sulauksite tik vieno rezultato: paauglys tai suvoks kaip besąlyginį paklusnumo reikalavimą ir grubų kišimąsi į jų asmeninį gyvenimą. Nesijuokite – vaikai taip pat turi asmeninį gyvenimą. Prisiminkite save tokio amžiaus. Kaip elgėtės, kai jums kažką drausdavo, nepaaiškinę kodėl. Juk irgi tam nepaklusdavote, priešindavotės, gal net slapta darėte tai, kas uždrausta ir gerokai vėliau supratote, kad tėvai buvo teisūs su savo draudimu. Kas jums, tapusiems tėvais, trukdo šiandien savo vaikui aiškiai pasakyti draudimo priežastį, o ne įsakinėti?
Atminkite: jei esate priversti kažką uždrausti, to priežastis turi būti labai labai svari ir vaikui suprantama. Draudimas turėtų būti įgyvendinamas tik lengva forma, logiškai pagrindus, o jo kontrolė – netiesioginė, nepastebima.
Neatsitiks nieko baisaus, jei savo paauglio atsiprašysite, kai būsite netinkamai pasielgę su juo. Tuo tikrai nesužlugdysite savo autoriteto. Atvirkščiai, vaikas-paauglys supras, kad su jumis gali bendrauti atvirai, nes mokate pripažinti savo klaidas, nesiekiate iš paskutiniųjų apsaugoti savo „įvaizdį“.
Dažna tėvų klaida – per aukšti reikalavimai, kuriems paauglys neturi tinkamų įgūdžių, patirties. Paauglių akceleracija vyksta tik grynai fiziniu lygmeniu, o kitose srityse jos nėra. Šiuolaikiniai paaugliai dažnai yra infantilūs. Kartais jiems reikia padėti surasti, „pažymėti“ kelią iki teisingo sprendimo, bet tai daryti reikia taip, kad atrodytų ne kaip jūsų globa, o kaip taktinis patarimas, po kurio vaikas sprendimą turi priimti pats.
Labai svarbu nepraleisti tos akimirkos, kai paaugliai susiduria su problemomis, apie kurias jiems gali būti sunku su jumis kalbėti. Tarkim, pirmoji meilė. Paauglystėje tai dar ne visiškai meilė, greičiau jau kalbame apie simpatijas. Tačiau esmė ta, kad paauglys kaip didelę ir labai rimtą problemą suvokia tai, jeigu tai jo meilė be atsako. Gali prasidėti nerviniai sutrikimai su užsitęsusia depresija, galiausiai tai gali išvirsti ir į agresyvų elgesį. Jūsų užduotis – taktiškai susivokti tokio elgesio priežastyse ir paaiškinti: viskas dar ateityje, ir tikra, ir didelė meilė dar bus.
Ne mažiau svarbu ir palaikyti savo paauglį jam bręstant, augant. Neleistina pereinamuoju amžiumi koncentruotis ties trūkumais. Jų turime kiekvienas iš mūsų. Dabar labiausiai dėmesį derėtų koncentruoti į teigiamybes – ir žodžiais: „tau tai puikiai pavyksta“, „be abejo, tu sugebėsi“ ir pan. Nepriekaištaukite, jei ne viskas pavyksta, tai laikina, nes augdamas jis įgis vis daugiau patirties ir įgūdžių.
Paaugliai labai nori atrodyti vyresni, nei kad yra iš tiesų. Tačiau cigaretės, alkoholis, pernelyg ryškus makiažas, necenzūriniai žodžiai ir „nepriklausomas“ ginčijimusi paremtas elgesys suaugusiuoju niekaip nepadaro. Tai tik iškreiptas vaizdinys. Tėvų užduotis – neleisti, kad ši iliuzija užvaldytų paauglio pasąmonę. Tačiau kalbantis apie tai su vaiku, reikėtų vengti kategoriškų pasisakymų. Stenkitės kaip galima paprasčiau ir aiškiui atskleisti, kad kiekvienam amžiaus tarpsniui būdingas savas grožis ir pranašumas ir neįmanoma iškart iš pirmos klasės patekti į dvyliktą.
Atminkite: kalbantis su paaugliais reikėtų vadovautis pedagogine auksinio vidurio taisykle. Paskaitykite kartkartėmis kokią knygą apie paauglius, pasikonsultuokite su psichologu ne tik, kai iškyla problemų, bet ir „profilaktiškai“. Svarbiausia – jūsų vaikai turi jus priimti kaip savo geriausius draugus, su kuriais galima kalbėtis apie viską.
Pagal užsienio spaudą parengė J. Lūžaitė-Kajėnienė
