Kunlunas, Himalajai, Josemitai, Wadi Rum… savo namuose profesionalus laipiotojas ir jaunimo treneris Juras Jorudas turi žemėlapį, kuriame žymi pasiektas viršūnes ir įveiktas uolas. Nors dienas jis praleidžia darbe, kuris, kaip juokauja, su kelionėmis susijęs tik tuo, kad su įmonės direktoriumi susipažino kelionėje, Juras teigia, kad jo gyvenime svarbiausios yra kelionės ir kelionės į kalnus.
„Kaip ir visur kitur diena kalnuose prasideda žadintuvu ir mintimi, kad dar norėtųsi pamiegoti. Kopimas į Alpes prasideda antrą – trečią valandą nakties, į aukščiausius kalnus – vienuoliktą vakare“, – apie rutiną kalnuose Juras galėtų kalbėti užsimerkęs.
Sekdama bėgiojančias Juro akis po dienos pietų meniu, paklausiau, iš ko jis gali rinktis keliaudamas po kalnus. Tada Juras šyptelėjo, pakėlė akis ir atsakė, kad per vieną dieną kalnuose yra suvalgomi šeši šimtai gramų sauso davinio – įvairių kruopų ir džiovintų produktų.
„Dienos pietus su Kijevo kotletu“, – taria Juras priėjus padavėjai.
Karabinai, virvės, mazgai
Tęsdamas kalbą apie mitybą kalnuose, keliautojas akcentuoja, kad joks sausas davinys nepavirs karšta koše be vandens, kurį aukštuose kalnuose ryte reikia pasigaminti iš sniego arba ištirpintą išvakarėse ir supiltą į butelį visą naktį glausti šalia savęs miegmaišyje.
Paradoksalu, bet su vandeniu susiję ir ankstyviausi Juro vaikystės prisiminimai: „Į baidarę lipdavau nuo trejų metų. Sėdėdavau ir per kraštą žiūrėdavau į vandenį. Baidarėje su sese miegodavome pietų miegą, valgydavome ir gyvendavome, o tėvai irkluodavo. Tėvai patys susipažino keliaudami. Abu mėgo savo raumenų pagalba keliauti gamtoje. Tėtis buvo vandenininkas – baidarininkas“, – greičiausiai genais plintančios kelionių aistros šaknimis dalinosi Juras.
Jau žiojausi teirautis apie Juro mamos turistinius polinkius, kai vyras užbėgdamas įvykiams už akių peršoka į dieną, kai būdamas keturiolikos pirmą kartą prisilietė prie profesionalaus alpinizmo inventoriaus.
„Mano mama mokytojauja ir tuo pačiu yra mokyklos keliautojų būrelio vadovė – renka vaikus ir jiems skiepija norą keliauti po gamtą ekologiškomis priemonėmis. Su šiuo būreliu dalyvaudavome mokinių turizmo technikos varžybose, kur pradėjome naudoti virves, sužinojome, kas yra karabinai, virvės, mazgai. Tai po truputį gilinome savo žinias. Varžybos įtraukė ir darėsi vis įdomiau, norėjosi pasiekti geresnius rezultatus“, – svarbiausius įvykius, pavertusius jį tuo, kas yra šiandien, vardino Juras.
Nors dabar Juras nebegali suskaičiuoti, kiek kartų jau yra lankęsis Aukštųjų Tatrų kalnuose, šie kalnai jam yra išskirtiniai, nes tų pasivaikščiojimų pažintiniais takeliais metu ir užsimezgė jo ryšys su kalnais:
„Tas žygis atrodė visiškai paprastai. Su mama gyvenome palapinėse apačioje, kasdien su mašina nuvažiuodavome iki kokio kito kalnų kampo, paeidavome takeliais, kur išeina užlipdavome ir grįždavome į palapinę. Dabar tai populiaru, o tada atrodė daug egzotiškiau“, – pasakojo keliautojas.
Iš Aukštųjų Tatrų Juras išaugo įstojęs į Vilniaus universitetą ir tapęs VU žygeivių klubo nariu: „Kai tik jie kur nors važiuodavo, visais nagais kabindavausi, kad pasiimtų mane kartu. Pirmieji mano tolimi ir rimti kalnai buvo Fanų kalnagūbris, kylantis į penkių su puse kilometrų aukštį, Tadžikijoje. Buvome aštuoniese ir keliolika dienų ėjome per kalnus, perėjome keletą kalnų perėjų, užlipome į antrą pagal aukštį to kalnyno viršūnę Čimtargą, – Juras nutyla ir susimąsto.– Oi, ne. Tais metais neužlipome į Čimtargą. Užlipome į Energiją. Į Čimtargą grįžome po penkerių metų. Nei vienas metais nepraleisdavau išvykų, lipdavau vis aukščiau ir sudėtingiau, bandydamas prisigretinti prie rimtesnių vadų, kad išmokčiau vis daugiau“.
Kaip nuversti kalnus
VU žygeivių klube Juro kelias taip ir nesustojo. Kaip pasakoja keliautojas, po tokios patirties galiausiai imi ir pats vadovauti. Nors Juras savęs profesionaliu alpinistu nelaiko, nes tai reikštų, kad jis iš to valgo duoną, jam nėra baisios dvidešimt aštuonias valandas trunkančios kopimų dienos kalnuose. Tad Juro atsakymas į klausimą, kokia charakterio savybė yra svarbiausia alpinistams, yra trumpas ir aiškus. Geras alpinistas turi būti užsispyręs ir nespjaunantis per petį į savo išsikeltą tikslą vos susidūręs su pirmuoju sunkumu.
„Be užsispyrimo niekur neužlipsi. Juk ir lipama dėl to, kad tai yra sunku. Žmogus turi nevengti iššūkių. Žinoma, geresnį fizinį pasirengimą turintiems žmonėms yra lengviau, bet yra pavyzdžių, kai valia, užsispyrimas ir ilgos treniruotės tikslą padeda pasiekti ir fiziškai silpnesniems“, – paaiškina Juras.
Anot Juro, neįprastos ir nepatogios sąlygos kalnuose apnuogina žmones – čia jei greičiau nusimeta susikurtas kaukes ir atidengia savo silpnybes bei ydas. Tačiau į treniruotę užsukusius studentus keliautojas mato kiaurai jau po jų pirmojo pakilimo nuo žemės: „Kalbėdami jie gali atrodyti kaip tik nori, bet pakelti į penkių metrų aukštį, jie tampa savimi. Pamatai, ar jam baisu, ar jis turi ryžto tai įveikti, ar jam tiesiog baisu ir viskas tuo ir baigiasi. Pirmųjų lipimų metu gali numanyti, ar iš atėjusio studento kažkas išeis, bet būna, kad neįvertinęs to žmogaus užsispyrimo, gali suklysti“.
O viskas alpinizme, kaip ir bet kuriame kitame sporte, prasideda nuo mažu žingsnelių. Pirmą kartą atėjusieji į treniruočių salę, mokosi lipti ant dirbtinės uolos sienelės, paskui mokosi kaip reikia saugoti kitą lipantį, susipažįsta su įranga ir galiausiai lipa į kabančią virvę. Juras pripažįsta, kad toks treniravimasis nėra tobulas ir tai iš dalies yra susiję su Lietuvos reljefu.
„Didžiausia bėda, kad mes čia, Lietuvoje, neturime nei vieno tikro kalno. Sporto salėje gali jaustis kiečiausiu iš visų ir tuos šešis metrus iki sporto salės lubų užlipti nei kiek nepavargdamas, bet tai yra toli gražu ne tikrieji kalnai, kur pakilimas yra matuojamas kilometrais, o ne metrais. Ir ten niekas nelipa vien kabančiomis virvėmis. Reikia mokėti prisitaikyti prie reljefo, prie skirtingų sąlygų – kalnuose būna ledo, akmenų, birių akmenų, slidžių akmenų, slidžios žolės, ledynų su plyšiais… Tų dalykų sporto salėje neišmoksi“, – Lietuvos alpinistų problemas dėstė Juras.
Kaip visko išmokti šalyje, kurioje tam tiesiog nėra tinkamų sąlygų? Anot Juro, yra dvi išeitys: ruoštis teoriškai, kas yra mažiausiai įdomu ir kam yra skiriama mažiausiai dėmesio, arba pasirinkus atitinkamo lygio kalną važiuoti ir po truputį mokytis ten. Tačiau, dar svarbiau yra turėti gerą mokytoją:
„Nereikia tikėtis, kad pirmąjį savo kalną iš karto ir nuversi. Viską reikia daryti tolygiai ir mokytis tolygiai – patirtis ateina su įdirbiu. Faktas, kad visų pirma reikia gero mokytojo ar, pavadinkime, mentoriaus, kalnuose, kuris tave mokys, nes mokytis iš savo klaidų šiame sporte yra labai skaudu“, – apie tai, ko reikia norint tapti alpinistu pasakojo vyras.
Juras pripažįsta, kad net po keliolikos metų patirties kalnuose, jis vis dar daro klaidų, o praėjusią vasarą Sicilijoje patirta kojos trauma du mėnesiu beveik visiškai apribojusi judėjimą tik priminė, kad nereikia ieškoti savo galimybių ribų ten, kur jų nereikia ieškoti.
„Jeigu sakyčiau, kad nieko nebijau, kad viskas labai šaunu ir aš apie nieką negalvoju, tai atrodytų nelabai protingai. Visi, net ir tie, kurie rizikuoja labiausiai, visuomet sveria riziką ir galvoja, kiek jos gali prisiimti. Ir taip: aš bijau aukščio, bijau nukristi, bijau, kad kažkas gali nukristi man ant galvos. Bet turi įvertinti, kiek tu to nori, ir kiek bijai“, – atviravo keliautojas.
Ekrane ir tikrame gyvenime
Anot Juro, ypač daug pastaruoju metu alpinizmu susidomėjusių žmonių pervertina savo jėgas, žiūrėdami geriausių pasaulio alpinistų vaizdo įrašų, publikuotų „Youtube“. Keliautojas pripažįsta, kad filmų, atspindinčių šio sporto grožį ir esmę, tikrai netrūksta, bet juose, norint įsiteikti žiūrovui, paprasta, varginanti ir dėl to ekranui neįdomi alpinisto rutina lieka nepastebėta:
„Jeigu ekrane būtų rodoma visiška rutina, tai didžiąją laiko dalį žiūrėtume, kaip žmonės alsuoja, puškuoja, šnopuoja ir sunkiai pajuda iš vietos, nes alpinizme kuo sunkiau, tuo įdomiau, o sunkiems dalykams reikia laiko, – apibūdinęs šią tendenciją Juras prisimena ir dar vieną. – Kalbant apie alpinistus, žmonėms visuomet yra įdomiausia pamatyti nelaimingas istorijas. Naujausią filmą „Everestas“ žiūrėjau su draugais, kurie taip pat laipioja po kalnus. Iš filmo mes išėjome tylėdami. Galvojau, kuris pradės kalbėti pirmas. Man atrodė, kad visų galvose sukosi tas pats: ir ko mes į tuos kalnus lipam?“
Juras teigia neįsivaizduojantis, kokios mintys po „Everesto“ peržiūros galėjo kilti nelipantiems į kalnus, jeigu taip pasijuto tie, kuriems kalnai yra artimi. Reziumuodamas keliautojas priduria, kad filmas tikrai geras, bet nei su mamomis, nei su žmonomis geriau jo nežiūrėti. Kai pasiteirauju Juro, ar po filmo pavyko suprasti, kodėl jis lipa į kalnus, Juras atkerta neatsakinėjantis į šį klausimą, nes jam tiesiog nėra paaiškinimo.
Perklausiu to paties naudodamasi dažnai alpinistų sau pritaikoma diagnoze „kalnų liga“. Niekada nesupratau, kuo pasireiškia ši liga: drebuliu išvydus kalną, oro trūkumu ar negalėjimu nusivilkti alpinisto kostiumo grįžus namo. Juras nusijuokia ir paaiškina, kaip pats supranta šią ligą:
„Manau, kad kalnai nepalieka abejingų. Kalnai savo grožiu gali žavėti, bet kartu tai yra pavojingos ir atšiaurios sąlygos, kurių mes čia gyvendami kas dieną bandome išvengti. Kai žmogus patenka į tokią aplinką kalnuose, jam tie dirgikliai ir stresas arba taip patinka ir jis dar kartą nori sugrįžti, arba taip nepatinka, kad sako: „Neduok Dieve, man daugiau gyvenime tiek vargti“. Taip ir lieka žmonės, kuriems kalnai patinka ir jie nori dar ir tie, kurie nuvažiavo tik kartą ir daugiau nevažiuos“, – tuo tarpu Juras negali sustoti keliavęs net po įgytos traumos. Trauma jo visiškai nevaržo – negalėdamas bėgioti, dabar jis važinėja dviračiu ir pastebi, kad kojos trauma daug mažiau trukdo lipti vertikaliomis sienomis nei tai trukdytų rankos trauma.
Nepasiduoti Jurą skatina progresas, noras tobulėti ir šviesioji pusė, kurią visai nesunku įžvelgti kopiant: „Pamatau, kiek jau vargo nuvargta ir suprantu, kad kas liko yra mažoji to dalis“. Keliautojas priduria, kad niekada negali būti šimtu procentų tikras, kad įlipti tau pavyks, bet tinkamu pasiruošimu, gera komanda ir neatsitiktinai pasirinktu metų sezonu sėkmės tikimybė tampa realesnė ir apčiuopiamesnė, kad ir koks nenuspėjamas gali būti tiek daug kalnuose visko lemiantis oras.
Prasitarus apie matematines tikimybes, su Juru prakalbome apie skaičius, kurie alpinistų pasaulyje gali būti laikomi tam tikromis siekiamybėmis. Keliautojo teigimu, kuo daugiau žmogus patyręs, tuo labiau jis supranta, kad skaičius alpinizme nėra svarbiausias:
„Didžioji dauguma pasaulinės alpinistų bendruomenės pradeda netgi nebelaikyti alpinistais tų, kuriems svarbiausi tik skaičiai. Mat tokie pirmiausia važiuoja į Everestą, kuris dažnai būna pirmas ir paskutinis kalnas, dėl kurio vykstama užsidėti varnelę. Alpinistai, kurie nesivaiko vieno kalno ir kopimu užsiima visą gyvenimą, tokius Everesto keliautojus vadina turistais. Iš tikrųjų žmonėms, kurie tuo ilgai ir daug užsiiminėja, tas skaičiaus kartelės pasiekimas greit išblunka. Ilgainiui pradedi suprasti ką reiškia ne tik sausas, aukštį nurodantis, skaičius, bet ir pasirinktas maršrutas bei sąlygos, su kuriomis buvo susidurta“, – teigia skaičiams didelės reikšmės nesuteikiantis alpinistas.
Kad tik nesibaigtų taip, kaip „Evereste“
Juras prisipažįsta, kad į kalnus lipa ne dėl skaičiaus ir tuo labiau ne dėl buvimo viršūnėje. Jam svarbiausias yra visas procesas, dirgikliai ir neįprasta aplinka:
„Tu mėgaujiesi tuo vargu ir sunkiomis sąlygomis, gal tau šalta, gal tau skauda, gal tu neturi jėgų, bet visas gėris grįžta į tave nusileidus. Kiekvieną kartą grįžęs iš kalnų pajuntu, kaip čia, apačioje, patogu, gera ir kaip viskas yra paprasta. Suprantu, kad šios įvairovės reikia tam, kad pajustum tikrąjį gyvenimo skonį ir nepaskęstum dienos rutinoje. Vieni žmonės dirba tam, kad nusipirktų gražesnį namą ir jame užsidarę sau ramiai gražiai sėdėtų, o kiti stengiasi ir dirba būtent tam, kad kuo toliau nuo tų namų išvažiuotų ir patirtų kažką naujo“, – vis dėlto Juras atskleidžia priežastį, kodėl jo gyvenimui reikia kalnų.
Kalnai padeda bėdas palikti užnugaryje. Anot Juro, kuo sudėtingesnis lipimas, tuo viskas paprasčiau galvoje: „Apie nieką kitą negalvoji, tik apie savo tikslą, o apie tai reikia galvoti pakankamai: kur lipsi, kaip lipsi, kokie pavojai gali tykoti ir kaip aš juos įveiksiu, kur galima ilsėtis, kur negalima. Lipant į aukštus kalnus visuomet spaudžia deguonies trūkumas ir dėl išretėjusio oro kvėpuoji kaip bėgdamas greičiausią bėgimą savo gyvenime. Raumenys dirba daug ir smegenims ima trūkti deguonies, todėl minčių lieka visai mažai“.
Alpinistai atsipučia tik įveikę einamą etapą, bet tuoj pat turi persiprogramuoti kitam „ir vėl tada nieko kito. Galvoji, kaip užlipti į kalną“, – sako alpinistas, pridurdamas, kad aukštuminiame kopime skaičiuojami žingsniai ir kopiama po pasibaigusios pertraukos galvojant jau apie kitą artėjančią.
„Dienos vargai prislegia, kai atsiguli?“, – sufleruoju.
„Ne, pirmiau reikia susirasti vietą, kur atsigulsi, – kratydamas galvą atsako Juras. – Turi kažkur pasistatyti palapinę, išsivirti valgyti, išsidžiovinti šlapias kojines, nes jeigu paskutinis tavo apavas rytoj liks šlapias rytdieną gali baigti nušalusiais pirštais“.
Kai paklausiu Juro, kiek paprastai laiko jis praleidžia kalno viršūnėje, kuri turėtų simbolizuoti pasiektą tikslą, keliautojas atsako užduodamas tris klausimus: „Kokiu laiku? Kaip šviečia saulė? Koks vėjas pučia?“, nes nuo šių trijų veiksnių priklauso tai, kiek ilgai alpinistas gėrėsis vaizdu iš viršaus.
Keliautojas prisimena, kai užlipo į aukščiausią savo įveiktą Koržanevskajos viršūnę Pamyro kalnuose, kylančią į 7105 metrų aukštį, ir dėl susiklosčiusių gerų oro sąlygų visą valandą laukė, kol viršūnę pasieks likusi komanda: „Tai buvo viena iš mano įsimintiniausių viršūnių. Tokiame aukštyje išbūti visą valandą yra labai daug! Nepūtė vėjas, švietė saulė, o visi Pamyro kalnai – kaip po kojomis. Fotografavosi visi kaip norėjo: ant galvos, ant vienos kojos, ant dviejų kojų“, – prisiminęs juokėsi Juras. Kitaip buvo ekspedicijos Kunluno kalnuose metu, kai VU žygeivių klubas savo penkiasdešimtmečio proga kopė į dar niekieno nepasiektą viršūnę, kurią norėjo pavadinti savo vardu: „Lipome blogu oru – pūtė vėjas, truputį snigo, per rūką beveik nieko nesimatė. Pats kalno viršus buvo gana plokščias, todėl, kai su GPS atradome ir pažymėjome aukščiausią jo tašką, padarėme vieną nuotrauką ir leidomės žemyn. Ten praleidome minutę“.
Anot Juro, tai nereiškia, kad vienas ar kitas įkopimas dėl to buvo labai geras ar labai blogas, nes tos minutės viršūnėje jam nėra tokios svarbios:
„Visi mokytojai ir patyrusieji lipant į kalnus, visuomet sako, kad svarbiausias tikslas yra ne užlipti ant kalno, o nusileisti nuo jo. Jeigu tu savo visą tikslą suformuluosi kaip filme „Everestas“, viskas taip ir baigsis kaip filme „Everestas“. Tau neliks jėgų ar laiko nusileisti nuo kalno. Pagal statistiką, leidžiantis žemyn įvyksta daug daugiau nelaimingų atsitikimų nei kylant, nes žmonės neįvertina savo jėgų ir atsipalaiduoja. To reikia nepamiršti. Kai aš lipu į kalnus, visada žinau, kad lipu tam, kad nusileisčiau“.
Kamilė MATUSEVIČIŪTĖ
Asmeninio albumo nuotraukos:
Himalajų kalnuose, Nepale.
Laipiojimas uolomis Sicilijoje.
Kalnų žygis Cordillera Blanca kalnagūbryje Anduose, Peru.
Laipiojimas vertikaliomis uolomis Josemitų nacionaliniame parke, Kalifornijoje.
