Vasario 16-oji (Valstybės atkūrimo diena) – nacionalinė Lietuvos šventė, skirta 1918-aisiais Lietuvos Tarybos signatarų pasirašytam Lietuvos Nepriklausomybės aktui paminėti. Šį svarbų dokumentą pasirašė 20 signatarų. Tarp jų buvo ir iš Viekšnių kilęs Mykolas Biržiška, kilęs iš garsios Biržiškų šeimos, kurio, be Mykolo, buvo dar du broliai, taip pat profesoriai. Visi jie išgarsėjo tam tikrose mokslo srityse.
Pasirašė Nepriklausomybės aktą
Kaip teigiama Lietuvos Respublikos Seimo interneto portale, Pirmasis pasaulinis karas sudarė palankias tarptautines aplinkybes ir palankiai pakoregavo Lietuvos geopolitinę situaciją savarankiškumo siekiams įgyvendinti, jo metu garsiau reikalauta autonomijos. 1917 m. rugsėjo 18–23 dienomis Vilniuje vykusi Lietuvių konferencija nusprendė, kad galutinę valstybės valdymo formą ir santykius su kaimyninėmis valstybėmis nustatys demokratiškai visų gyventojų išrinktas Steigiamasis Seimas. Šiam tikslui įgyvendinti buvo išrinkta dvidešimtiems asmenų Lietuvos Taryba, kurią sudarė pagrindinių to meto lietuvių politinių srovių atstovai. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba, pirmininkaujama Jono Basanavičiaus, vienbalsiai priėmė ir paskelbė Lietuvos nepriklausomybės aktą. Aktą pasirašė visi dvidešimt Lietuvos Tarybos narių: Saliamonas Banaitis, Jonas Basanavičius, Mykolas Biržiška, Kazimieras Bizauskas, Pranas Dovydaitis, Steponas Kairys, Petras Klimas, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas, Stanislovas Narutavičius, Alfonsas Petrulis, Antanas Smetona, Jonas Smilgevičius, Justinas Staugaitis, Aleksandras Stulginskis, Jurgis Šaulys, Kazimieras Steponas Šaulys, Jokūbas Šernas, Jonas Vailokaitis, Jonas Vileišis.
Devyni signatarai vėliau buvo išrinkti Seimo nariais: Kazimieras Bizauskas (buvo Steigiamojo Seimo narys), Steponas Kairys (Steigiamojo Seimo, I Seimo, II Seimo ir III Seimo narys), Vladas Mironas (III Seimo narys), Antanas Smetona (III Seimo narys), Justinas Staugaitis (Steigiamojo Seimo, I Seimo, II Seimo narys), Aleksandras Stulginskis (Steigiamojo Seimo, I Seimo ir III Seimo narys), Kazimieras Steponas Šaulys (Steigiamojo Seimo narys), Jonas Vailokaitis (Steigiamojo Seimo narys), Jonas Vileišis (I Seimo narys). Du iš jų ėjo Seimo Pirmininko pareigas. Aleksandras Stulginskis buvo Steigiamojo Seimo Pirmininkas, einantis Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas ir III Seimo Pirmininkas, o Justinas Staugaitis ėjo II Seimo Pirmininko pareigas. Du signatarai – Antanas Smetona ir Aleksandras Stulginskis – ėjo Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas.
Paskelbė spaudoje
Kaip skelbiama laisvojoje enciklopedijoje „Vikipedija“, 1918 m.vasario 16d.VilniujeLietuvos Taryba pasirašė dokumentą, skelbiantį, kad atkuriama Lietuvos Valstybė, ir ji atsižada nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis: „Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybės šiuo pareiškimu:
Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintaja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.
Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima graičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.
Lietuvos Taryba pranešdama apie tai ..................... vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę.“
Dokumentas pasirašytas Vilniuje, Pilies g. 26, po to, kai dr.Jonas Basanavičiusrado kompromisą tarp dešinesnių ir socialdemokratinių pažiūrų politikų.
„Lietuvos aidas“, kuriame visuomenei buvo paskelbta apie Lietuvos nepriklausomybę, vokiečių okupacijos metais buvo griežtaicenzūruojamas. Žinodama, kad akto paskelbimas supykdys okupantų administraciją, Lietuvos Taryba įsakėMartyno Kuktosspaustuvei išspausdinti kelis šimtus laikraščio egzempliorių trys dienos prieš cenzoriaus peržiūrą.
Vasario 18d. tekstas buvo perspausdintas Vokietijos laikraščiuose – „Das Neue Litauen“, „Vossische Zeitung“, „Taegliche Rundschau“, „Kreuzzeitung“ ir kituose.
Vokiečių valdžia nusprendė sunaikinti M. Kuktos spaustuvę, bet anksčiau išleisti „Lietuvos aido“ egzemplioriai pasiekė lietuvius Tėvynėje bei užsienyje (Rusijoje,JAV, Vokietijoje ir kitur). Vėliau akto platinimas paskelbtas nelegaliu, laikraščiai konfiskuoti.P. Klimuipasisekė paslėpti maždaug 60 vienetų.
Po Nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo Lietuvą toliau valdėvokiečiai. Jie reikalavo, kad Lietuvos Taryba paskelbtų amžinąją sąjungą suVokietija, tačiau, lapkritį Vokietijoje kilusrevoliucijai, Lietuva liko neprijungta prie Vokietijos ir Lietuvos nepriklausomybė buvo galutinai pripažinta.
Sovietų Rusijanepriklausomybės aktą pripažino1920 m.liepos 12d., pasirašydama su atkurta LietuvaTaikos sutartį.
Signataras Mykolas Biržiška
Lietuvos Respublikos Seimo interneto portale rašoma, jog Mykolas Biržiška gimė 1882 m. rugpjūčio 24 d. Mažeikių aps., Viekšniuose. Mokydamasis Šiaulių gimnazijoje, du kartus iš jos pašalintas: už stačiatikių pamaldų nelankymą ir lietuviškos vakaronės organizavimą. 1901 m. įstojo į Maskvos universiteto teisės fakultetą. Studijų metais tapo aktyviu Lietuvių studentų draugijos dalyviu, įsitraukė į socialdemokratų veiklą, už ją 1902 m. areštuotas, apie vienus metus kalintas Maskvos, Vilniaus ir Kauno kalėjimuose; paleistas tęsė studijas universitete (baigė 1907 m.), nors savo socialdemokratinių pažiūrų neatsisakė. 1905 m. tapo Lietuvos socialdemokratų partijos nariu. Dėl nuolatinių streikų nutrūkus studijoms, grįžęs į Lietuvą rengė slaptas gegužines, spausdino straipsnius nelegaliuose laikraščiuose „Naujoji gadynė“, „Darbininkų balsas“ ir kituose. 1905 m. gruodžio 4–5 dienomis M. Biržiška dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, manydamas, kad šiuo įvykiu „revoliucija pasiekė aukščiausią ir garsiausią politinio ir tautinio visuomenės palikimo laipsnį“.
Baigęs studijas, nuo 1907 m. dirbo advokato Tado Vrublevskio padėjėju, vėliau – Žemės banke. Bendradarbiavo spaudoje, buvo socialdemokratų savaitraščio „Žarija“, žurnalo „Visuomenė“ redaktorius. Noriai jungėsi į įvairių lietuvių draugijų („Rūta“, „Darna“, „Varpas“) veiklą, skaitydavo lietuvių literatūros ir istorijos paskaitas. Nuo 1908 m. – Lietuvių mokslo draugijos narys, jos vicepirmininkas.
I pasaulinio karo metais M. Biržiška tapo Lietuvių draugijos agronomijos ir teisių pagalbai teikti vienu iš steigėjų. Vokiečiams artėjant prie Vilniaus ši draugija susijungė su Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti ir tapo galinga organizacija, siekiančia atkurti Lietuvos nepriklausomybę. M. Biržiška tapo vykdomojo komiteto nariu.
1915 m. rudenį Komitetas įsteigė pirmąją lietuvišką gimnaziją, M. Biržiška paskirtas jos direktoriumi; dėstė ir kitose lietuvių bei lenkų mokslo įstaigose, kursuose, dirbo Lietuvių mokslo draugijos vadovėlių rengimo komisijoje.
Kartu su bendraminčiais M. Biržiška paruošė raštą JAV prezidentui Vudrovui Vilsonui (Woodrow Wilson) dėl lietuvių tautos teisės turėti nepriklausomą valstybę, rengė memorandumus dėl Lenkijos pretenzijų valdyti Lietuvą, 1917 m. buvo vienas iš organizatorių Lietuvių konferencijai sušaukti. Konferencijos metu buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą; 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais nariais pasirašė Nutarimą dėl Lietuvos nepriklausomybės.
II Ministrų kabinete signatarui pasiūlytos švietimo ministro pareigos. M. Biržiška ėmėsi atkurti Vilniaus universitetą, kartu su Mokslo draugija organizavo Aukštuosius kursus (1919–1921 m.).
1919 m. sausio 1 d. Vilnių okupavus lenkų legionieriams ir Vyriausybei nutarus persikelti į Kauną, M. Biržiška ir ministras žydų reikalams Jakovas Vygodskis kartu vykti atsisakė. Tuomet M. Biržiška buvo paskirtas Lietuvos generaliniu įgaliotiniu Vilniuje. Už aktyvų lietuvybės propagavimą buvo suimtas ir V. Kapsuko vyriausybės, o vėliau – ir lenkų valdžios. M. Biržišką norėta sušaudyti, tačiau Tautų Sąjungai įsikišus jis deportuotas į „Kauno Lietuvą“.
Atvykęs į Laikinąją sostinę M. Biržiška kurį laiką dirbo vyriausybiniame „Lietuvos“ dienraštyje, profesoriavo Lietuvos universitete, buvo Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, prorektorius, 1926–1927 m. – rektorius. Vėliau paskirtas „Aušros“ berniukų gimnazijos direktoriumi, atgavus sostinę – 1940–1944 m. – Vilniaus universiteto profesorius ir rektorius. Taip pat Vytauto Didžiojo ir Latvijos universitetų garbės daktaras.
M. Biržiška yra paskelbęs nemažai mokslo straipsnių, parašęs populiarų knygelių iš istorijos, kultūrologijos studijų, vadovėlių, parengęs spaudai dainų rinkinius, išvertęs grožinių kūrinių, išleidęs porą atsiminimų knygų.
Antrojo pasaulinio karo metais, artėjant antrajai sovietų okupacijai M. Biržiška išvyko į Vakarus. Iki 1949 m. dėstė Pabaltijo universitete Hamburge ir Pineberge (Vokietija), vėliau emigravo į JAV. Mirė 1962 m. rugpjūčio 24 d. Los Andžele.
Biržiškų šeima
Virtualioje Mažeikių krašto enciklopedijoje pasakojama, kad Biržiškos – nuo XVI a. žinoma pažangi žemaičių bajorų giminė, gyvenusi buvusioje Karšuvos tėvonijoje (apskrityje), vėliau Raseinių ir Tauragės apskrityje, Šilalės valsčiuje. Jų giminės aktyviai dalyvavo 1831 ir 1863 m. m. sukilimuose prieš caro patvaldystę. Daktaras Antanas Biržiška — Leonardo Biržiškos (1809–1902) ir Anatolijos Skinderaitės-Biržiškienės (1823–1897) sūnus. Leonardas ir Anatolija Biržiškos išaugino keturis sūnus, iš kurių du – Jonas ir Antanas – gydytojai, ir aštuonias dukteris. Tėvas Leonardas Biržiška buvo istorijos mėgėjas ir savo išmokslintus sūnus bei anūkus ragino nepamiršti žemaičių kalbos, papročių ir tradicijų.
Viekšniuose, Bažnyčios g. 8, yra 1918 m. Vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės akto signataro, lietuvių literatūros ir tautosakos tyrinėtojo, Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų rektoriaus akademiko profesoriausMykolo Biržiškos, lietuvių kultūrologo bei knygotyros pradininko, Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitų Bibliotekų direktoriaus bei Teisės fakultetų dekano akademiko profesoriausVaclovo Biržiškosir Lietuvos kariuomenės vieno iš kūrėjų, matematiko, Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų Matematinės analizės katedrų vedėjo profesoriausViktoro Biržiškostėviškė.
Miesto centre stovi paminklas broliams profesoriams Mykolui, Vaclovui ir Viktorui Biržiškoms ir jų tėvams atminti, pastatytas 1995 m.,autorius Č. Pečiukas.
Puslapį parengė Gajutė ABELKIENĖ
(teminis puslapis „Už laisvę kritę – atminty gyvi“)
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia 
