Ramūnas GARBARAVIČIUS
Dalijamės kalba, kurią Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ pirmininkas Ramūnas Garbaravičius pasakė apdovanojant metų tolerancijos žmogų. Šįkart šis apdovanojimas atiteko rašytojai Vandai Juknaitei.
Mieli tolerancijos, pakantumo ir atjautos riteriai! Jūsų Ekscelencijos ambasadoriai, Seimo nariai, ministrai, miesto Tarybos atstovai, svečiai ir savieji miesto visuomenės nariai, ponios ir ponai!
Šiandien man suteikta garbė Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ steigėjų ir valdybos narių vardu pasveikinti kilnius mūsų visuomenės narius ir pasidalyti viena kita mintimi apie žmones ir apie metus – apie laiką, bėgantį be mūsų valios, ir apie elgesį, kuris išskirtinai nuo jų priklauso.
Pradėčiau nuo ramybės seniai neduodančios minties. Gal ir nebūtų blogai, jei apie Fondą susispietę bendraminčiai nuspręstų, kad šis Tolerancijos metų žmogaus pagerbimas jau tampa pertekliniu, pavargusiu, prasmę prarandančiu veiksmu. Tai reikštų, kad mūsų, lietuvių, nuoširdi meilė žmogui, jautrumas pralaimėjusiems, empatija ir supratimas, o galiausiai – gebėjimas elgtis racionaliai ir principingai jau įsiviešpatavo. Tai reikštų, kad į mūsų miestų ir miestelių gatves it pernykščiuose Molėtuose išsilieja atmintį išskaidrinusių, praeities nuodėmes išpažinusių ir susitaikymo ženklus veiduose rodančių mūsų žmonių būriai. Tai būtų rojus, supranti pagalvojęs. Arba mes jau būtume mirę...
Deja, tai, ką mūsų akys regi ir mūsų ausys girdi, vis dar įtikinamai atskleidžia, kad taurus poelgis ir kilni mintis yra išskirtiniai dalykai. Greičiau šviesūs epizodai, bet ne amžinoji šviesa. Šie liūdni žodžiai kyla į mano kalbos paviršių neatsitiktinai. Ir greičiausiai ne dėl to, kad išmintingos pakantos Lietuvoje būtų sumažėję. Tai išplaukia iš suvokimo, kad 2016 metai išretino Sugiharos fondo valdybą. Prof. Alfredas Erichas Sennas, prof. Leonidas Donskis, architektas Algimantas Kančas – tai artimiausi negausios mūsų draugijos bendražygiai, kuriuos taip skausmingai praradome per vienus metus. Nekviesiu, ponios ir ponai, tylos minutei. Išdrįsiu pasakyti, kad šių kilnių žmonių atminimas labiausiai būtų pagerbtas, jei mes kalbėtume ir veiktume. Kalbėtume garsiai tada, kai tyli fanatizmo išgąsdintos minios. Mes tiesiog privalome tęsti pradėtus darbus.
Praėję metai atmintin pribarstė ir kitokių ženklų. Ir ne tik mūsų šalyje, bet ir tenai, kur mes nuolat ieškodavom ir dažnai rasdavom sektinų pavyzdžių. Ar ne liūdnai nuteikia nuo pakantos tolstantys naujai išrinkto Amerikos prezidento žodžiai? Mąstant Zygmunto Baumano kategorijomis, darosi labiau suprantamas tas takusis blogis, kuris visai nesunkiai, beveik nekaltai pasklinda bejausmėse kontorose, ir tuo labiau veši, kuo daugiau galios sukaupia didysis Aparatas, arba – jei norite – Anonimas.
Tolerancijos žmogaus paskelbimo akimirką negalima nepaminėti to fakto, kad pernykščiai kai kurių sociologinių stebėjimų rezultatai staiga pastatė mus visus prieš veidrodį: pagal bendrąjį empatijos lygį tarp 130-ties tyrinėtų šalių Lietuva pateko į 130-tą vietą. Galim tarti, kad plačiai nuskambėjusi Mičigano universiteto tyrėjų apklausa yra apgraibomis padaryta. Bet pasitikėjimą šiais duomenis sustiprina faktas, kad visas paskutinis dešimtukas yra rezervuotas pokomunistinėms šalims. Pridėkime mūsų pačių stebimos nepakantos ir pasityčiojimo tikrovės žymes, kad abejonėmis nepradėtume savęs raminti. Nėra lengva žiūrėti tiesai į akis, bet nepaliaukim tikėti, kad šiuos sunkumus mes galime pakelti.
Mes esame čia, kad pagerbtume tris Tolerancijos riterius, kurie savo veiksmais ir mintimis gaivino viltį, jog galime statyti tiltus tarp sudėtingų, dramatiškų mūsų atminties krantų, kad galime patys sau atverti tas asmenines patirtis, kurios neleidžia paversti istorijos nuasmenintu vadovėliu. Suprantu, kad rašytojai Vanda Juknaitė ir Marius Ivaškevičius ne pernai pradėjo savo pasakojimus. Suprantu ir tai, kad žurnalistas Burkauskas taip pat nėra vienkartinio darbo darbininkas. Ilguose, bet nuoširdžiuose ginčuose Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdybos nariai apsisprendė juos nominuoti. Kaip visados apsunkę nuo minties, kad vieno išskyrimas yra lyg metantis šešėlį kitiems minėtiems ir nepaminėtiems. Dažnai dingteli svajonė, kad būtų gera sulaukti tolerancijos prisiimančių atsakomybę paskelbti Tolerancijos žmogų atžvilgiu...
Nelengva patikėti paprastu nuoširdumu tokiu metu, kai skelbiama, jog niekas nebėra tiesa. Todėl ir verta pakartoti: Mes visi kartu su savo protėviais ir tėvais buvome ir esame atsakingi už viską, kas nutiko dramatiškoje praeityje. Kad ir kiek lemtų politinė ar administracinė aplinka, kad ir ką įsakytų Aparatas, kad ir kokie kontorų triukšmai darytų įtaką mūsų gyvenimams, vienas žmogus reiškia labai daug. Ir nėra geresnio kelrodžio už idealizmą, kad ir kaip buitinė tikrovė mus verstų tuo abejoti. Geros kloties ir didelės drąsos tikėti, kad viskas yra įmanoma!
Ramūnas Garbaravičius
