Kaip veikia kalba, arba Mandagumas, dramblys, Donaldas Trumpas ir #Mylėkime vaikus

Nuo žinios, kad tėvai nužudė savo vaiką, žmonės pašiurpsta, nes toks nusikaltimas pažeidžia ne tik žmonių pasaulio normas. Tokia žinia tarsi pakerta stereotipinį žinojimą apie pasaulį (kad tėvai rūpinasi savo vaikais), ir, kita vertus, yra palydima stereotipinių paaiškinimų (tėvų psichinė liga, socialinių įgūdžių stoka, alkoholizmas ir pan.).

Bet juk niekas nemanome, kad Kėdainiuose Matą užmušė todėl, kad šis nemokėjo skaičių, o Ukmergėje – Valentiną, kad „vasarą ruošdamasis į mokyklą būsimasis pirmokėlis negražiai parašė raideles“. Nors mums pateikiamos ir tokios priežastys. Taip bandoma racionalizuoti, kas sunkiai paaiškinama, ir nelabai svarstoma blogio problema arba, sakykime kitaip, gėrio trūkumo problema. Bet kad trūksta gėrio, jei esi piktas ir nori kitus skriausti, akivaizdu net vaikams. Vaikai supranta knygelės „Kai jaučiuosi geras“ (Trace Moroney) emocijas. Ant viršelio mielas zuikutis, apkabinęs šuniuką, o atvertus knygelę dar daugiau švelnumo: daug mažų pūkuotų ančiukų, kuriuos zuikutis švelniai globoja, šalia tekstas: „Kai jaučiuosi geras, esu švelnus, mielas ir rūpestingas... Ir taip šilta širdelėje.“

Gerumo trūksta tik asocialiesiems? Smurtaujama truputį kitoje realybėje nei mūsų, besidalijančiųjų prie ligoninės aparatūros prijungto vaiko nuotraukomis? Gerumo trūkumą gali pajusti iš aplinkinių (labai socialių!) žvilgsnių, kai viešoje vietoje (o jeigu dar lėktuve!) pravirksta kieno nors vaikas. Arba palyginkite, kiek žmonių pakalbina jūsų vedžiojamą šuniuką ir kiek nusišypso jūsų vaikui. Arba nugirstate: ir tie du vaikai vienu metu ėmė verkti, įsivaizduoji, aš ir sakau, pati kalta, kam reikia jų prisidaryti.

Aš čia nekelsiu klausimų, ar supratimas, kad vaikai yra kažkuo nereikalingi trukdžiai, neprasideda dar tada, kai tėvai vakare išeinantiems paaugliams mesteli, kad šie tik saugotųsi ir neprisidarytų vaikų, ir klausimo, ar toks supratimas nėra vyraujantis mūsų visuomenėje. Italai sako paprastai, jog žmonijos likimas priklauso nuo to, kas su kuo mylisi, dar papildyčiau, kad būtų aiškiau, – ir kas su kuo turi vaikų (ir ar išvis turi). O pastaruoju metu skaitant naujienas, kai pradėta viešinti daugiau smurto, gali imti atrodyti, kad vaikų turi visai ne tie, kurie turėtų.

Vis dėlto kartais būnant tėvais visai nereikia didelių dramų, pakanka pasipiktinusių aplinkinių žvilgsnių, kad pasijaustum nepakankamai geras tėvas. Ypač kai maži vaikai mūsų neklauso, negirdi, nedaro to, kas, mums atrodo, kad jiems būtų gera, o daro tai, kas, mums atrodo, jiems yra pavojinga, nesveika ar kaip nors kitaip bloga. O dar kaip nuoširdžiai jie būna užsispyrę! Tada pasijuntame bejėgiai, silpni, kartais tampame pikti. Ypač trikdo, kad vaikas tavęs negirdi, kad mūsų pasakyti žodžiai išnyksta be jokio poveikio, kaip paprasčiausios garso bangos.

Noriu pasidalinti savo patirtimi, kaip, pakeitusi savo kalbą, pakeičiau savo mažylio (dvejų–trejų metų, jei gerai prisimenu laikotarpį) reakciją ir veiksmus. Noriu, nes dabartiniame smurto viešinimo ir bauginimo, kad, be fizinių bausmių, vaikai taps nevaldomi, kontekste gali likti mažiau susikalbėjimo, mažiau pozityvumo, mažiau meilės. Noriu, nes matau, kad net išsilavinę, daug patyrę, labai geri žmonės, kalbėdami su vaikais, daro keletą svarbių klaidų: formuluoja pasakymus taip, kad vaikai jų nesupranta, sutrinka ir nežino, ko iš jų norima, arba liepimus kartoja taip dažnai, kad vaikai nustoja juos girdėti.

Taip pat dažnas net nenujausdamas formuoja negatyvizmo sampratą: per palyginimą vertinti save ir kitus kaip gerus arba kaip blogus, o ne kaip žmones, pasielgusius gerai ar blogai. Dėl pastarojo dalyko kalbą pakeisti reikia ne tik tėvams, bet reikia, kad su vaiku imtų kitaip kalbėti ir kiti artimieji, su kuriais jis dažnai bendrauja, pvz., seneliai. Tas „geras berniukas“, „gera mergaitė“ – taip įaugę mūsų tėvų (mūsų vaikų senelių) kalboje... Ir kaip mūsų tėvams subtiliai, neįžeidžiant pasakyti, kaip reiktų kalbėti, – juk užuomina bus tokia, kad jie su mumis visą laiką kalbėjo netinkamai. Bet kitokių formuluočių vertinant (blogai pasielgei šį kartą (vietoj blogas berniukas), o kaip šauniai padarei (vietoj geras berniukas)) nauda įsitikinau: vaikas dėl nesėkmių nenuvertina savęs, nematuoja kitų tokiu abstrakčiu gėrio ir blogio matu.

Nesu tokia gudri, kad būčiau pati sugalvojusi, jog dėl daugelio neigiamų emocijų, kylančių tėvams, „kalta“ kalba. Bet yra gudrių knygų. Be abejonės, viena tokių yra Johno Gray „Vaikai kilę iš dangaus (pozityvūs vaikų auklėjimo metodai)“. Iš jos ir perėmiau kelias svarbias taisykles. Žinoma, keisti savo kalbą – tai keisti savo kalbėjimo įpročius (tam reikia laiko, ne viskas pavyksta iš karto). Žinoma, taip pat svarbi išankstinė prielaida ta, kad mes mylime savo vaikus (net jei ne visada teisingai su jais pasielgiame), kad tikime, jog vaikai kilę iš dangaus, t. y., kad jie jau yra geri, ir mes nesame tie, kurie turime padaryti juos geresnius, kad jie jau mus myli ir priims mūsų vedimą. Esu įsitikinusi, kad, kol vaikai maži, nėra pasaulyje žmonių, labiau mus mylinčių. Progų įsitikinti besąlygiška vaikų meile, manau, turi visi tėvai. Taigi toliau apie kalbą.

Dauguma mūsų, ko gero, turi susidarę gan įprastą kalbos kaip instrumento sampratą: kad kalba mes naudojamės kaip įrankiu savo tikslams pasiekti. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje pradėta mąstyti apie kalbą kaip veiksmą, kuris keičia tikrovę, o įpusėjus šimtmečiui kalbos filosofai išplėtojo šnekos aktų teoriją (J. R. Searle, J. L. Austin). Ši teorija taikoma atliekant ir mums rūpimus vaikų kalbos, vaikų ir tėvų bendravimo tyrimus. Ištardami pasakymą, mes ne tik pasirenkame tam tikrą kalbos išraišką, ne tik turime intenciją, bet ir sukeliame (arba ne) tam tikrą (norimą arba nepageidaujamą) efektą. Nepageidaujamas efektas kyla, jeigu nepavyksta pasirinkti pasakymo raiškos (suformuluoti tinkamai pasakymo), priklausomai nuo konteksto (nuo to, ar artimi mūsų santykiai su pašnekovu, ar kuris nors turi daugiau galios, ar vienodai suprantame kontekstą, ar prašome didelių dalykų ir kt.). Minėta šnekos aktų teorija paskatino ir mandagumo tyrimus. Mandagumas bendraujant tėvams ir vaikams yra kitoks, nei bendraujant oficialiai, bet jis fiksuojamas nuo pirmų vaikų gyvenimo metų, būtent tėvai išmoko vaikus pasakyti ačiū, prašau gana anksti.

Toliau pateiksiu keletą paprastų taisyklių, kurių laikydamiesi tėvai lengviau gali pasiekti norimą efektą ir išvengti nesusipratimų ir netgi konfliktų.

1 taisyklė: prašyti, bet ne įsakinėti ir nereikalauti.

Jūs tikrai turite daugiau galios (daugiau žinote, vaikas tikrai nuo Jūsų priklauso, galų gale esate stipresnis), bet vis dėlto prašykite, o ne įsakinėkite, nes jus sieja meilės santykis. Paprašyti taip pat reikia mokėti. Savo norą vaikui reikia pasakyti aiškiai tiesiogiai, be jokių užuominų, ir rekomenduojama vartoti žodelį „prašau“ arba „labai prašau“ (sako, jie ypač veikia berniukus). Manau, prašymą galima išreikšti ir intonacija, ypač mamos moka tą labai gražiai, tad su tais „prašau“, „labai prašau“ taip pat reikia nepersistengti, ypač kai vaikai mažiukai.

Norint kalbėti tiesiogiai, be užuolankų, be poteksčių, reikia nevartoti „ar galėtum“, „ar gali“. Mums įprasta taip formuluoti mandagesnius prašymus, bet vaikams šitoks mandagesnis prašymas yra ne toks aiškus. Tokia formuluotė tarsi duoda galimybę pasirinkti (bet jei mes norime, kad vaikas kažką padarytų, tai neduokime progos rinktis, kartu ir progos prieštarauti). Ar galėtum – skamba ir kaip iššūkis – ar sugebi, ar moki (juk kai prašome, mes nesiekiame išsiaiškinti vaiko nuomonės apie galimybes).

Taip pat svarbu nevartoti kitokių užuominų. Paprasčiausiai verta sakyti tiesiai, ko norite. Maži vaikai dar nėra suaugusieji, dar nėra įgudę vartoti kalbą ir numanyti, ką jūs norėjote pasakyti savo užuominomis. Tad užuot užsiminę: Vėl nesusitvarkei žaislų (ar mes siekiame parodyti, kad vaikas „blogas“, tinginys, kad pastebime netvarką, ar vis dėlto kažką visai kita?), pasakykime tiesiai, ko norime: Prašau susitvarkyti žaislus; užuot sakę: Tavo batų raištelis atsirišo, sakykime: Prašau užsirišti batų raištelį; Vėl nepasikabinai drabužių (Prašau pasikabinti drabužėlius). Ar tu galvoji, kad taip rėkti gražu? (Prašau kalbėti ramiau).

2 taisyklė: neakcentuoti negatyvumo, kad vaikas nesutelktų dėmesio į neigiamą dalyką ir kad lengviau suprastų, ko tiksliai iš jo tikimasi. Be to, dažnai girdėdamas negatyvų vertinimą, draudimus, vaikas gali pasijusti blogas (jeigu jis jausis „blogas“, jis nesielgs kaip „geras“).

Todėl vietoj nerėkauk sakykime kalbėk tyliau, prašau; vietoj nelaistyk vandens ant grindų – pilk vandenuką tik į kriauklę; vietoj nekalbėk taip su seneliuprašau su seneliu kalbėti gražiai; vietoj nenusiplovei rankųprašau eiti plautis rankų ir t. t. Kita vertus, vaikas išgirdęs, pvz., nelipk aukštyn, sutrinka – o ką tada jam daryti, sustingti?, lipk žemyn vaikui yra daug aiškesnis.

Labai svarbu vengti negatyvių poteksčių (kai kalbame su vyresniais vaikais): Kodėl šiame kambaryje vis dar nėra tvarkos? (galima potekstė: esi blogas, tinginys, neklausai manęs, niekada nesusitvarkai). Kaip galėjai pamiršti? (galima potekstė: arba esi užuomarša, arba blogas ir nejautrus, tavim negalima pasitikėti).

Sutelkiame dėmesį į dalyko blogumą, negatyvumą, o norime pozityvaus efekto. Neigimo galia lengvai įtikina kognityvinės lingvistikos, tyrinėjančios kalbos ir mąstymo ryšį, korifėjaus G. Lakoffo klasikinis pavyzdys: Sakau, dabar negalvokite apie dramblį. Ir po keleto sekundžių visi junta, kad pamažu mintyse iškyla kažkas drambliško: jei ne visas gyvūnas, tai bent spalvos ar kokio kontūro šešėlis, nors tikrai niekam tuo metu nebūtų šovę į galvą pagalvoti būtent apie dramblį. Tas dramblio pavyzdys, tiesą sakant, padėjo ne tik suprasti neigimo efektą, bet ir labai praktiškam tikslui. Neseniai vaikas pabudo susapnavęs košmarą (susapnavo žuvį su labai didelėmis akimis), ir man nepavyksta nukreipti jo dėmesio: jis vis kalba apie sapną ir bijo užmigti. Tai aš prisiminiau tą dramblį ir sakau: Na gerai, jei nepavyksta galvot apie ką nors gero ar gražaus, tada negalvok apie dramblį. Jis man: Gerai, negalvosiu. Klausiu: Ar pavyksta? Man rodos, kad pavyksta, sako. Tai, sakau, ir toliau negalvok apie dramblį. Netrukus jis man: Mama, kaip tyčia pradėjau galvot apie dramblį (ir užmiršo tą žuvį).

Net neigdami negatyvų dalyką (pvz., nesielk negražiai; nebūk blogas), tik atkreipiame į jį dėmesį ir sutelkiame mintis prie jo. Geriau iš karto rinkimės tai, ką norime pranešti pozityvaus (pvz., elkis gražiai).

3 taisyklė: neaiškinti, nepamokslauti.

Gray tvirtina, kad vaikai labiausiai ir priešinasi aiškinimams, pamokslams (tikriausiai, ypač paaugliai), todėl paprasčiausiai pasakykime, ko norime, ko tikimės. Ir nepersistenkime su tais mūsų norais. Ar ne per dažnai norime kontroliuoti, ar tikrai tai yra būtina?

Kai vienu metu pasijutau labai prastai, nes manęs labai neklausė, net negirdėdavo, ką sakau, pradėjau stebėti, kaip dažnai aš noriu, kad vaikas elgtųsi būtent kitaip, nei elgiasi. Ir įsitikinau, kad, jei mane kas nors taip dažnai norėtų koreguoti, turėčiau pradėti elgtis panašiai kaip vaikas, jei nenorėčiau prarasti savigarbos ar pradėti atvirai konfliktuoti. Todėl sąmoningai bandžiau stabdyti save, kai norėdavau pasakyti: sustok..., eik atsargiai..., padėk...., palik..., atiduok... ir t. t. Ir pamačiau, jei pasakau tik tada, kai būtina (pvz., eime plautis rankų), vaikas klauso ir nelieka to nuviliančio, kad manęs negirdi...

4 taisyklė: dažniau vartoti bendradarbiauti kviečiančius veiksmažodžius.

Vietoj eik valgytieime valgyti, vietoj susitvarkyk žaislussurinkime tavo žaisliukus ir sudėkime į dėžes; eik praustisruoškimės miegoti, prašau eiti valytis dantukų ir kt.

Žinoma, šios kelios taisyklės nepakeis visų sudėtingumų, kurie kartais kyla ar yra jau ir įsišakniję bendraujant, bet pastebėjus, kad jos veikia, galbūt kils daugiau optimizmo, atsiras daugiau ryšio su vaiku ir noro pasidomėti kitais pozityvaus vaikų auklėjimo metodais.

Kad kalba keičia tikrovę, nesunku pastebėti politikoje. Tas dabar ryšku Jungtinėse Valstijose. Minėtasis G. Lakoffas sveikina, kad žurnalistai siekia tiesos ir demokratinių vertybių D. Trumpo vadovaujamoje Amerikoje, kur prezidentas žurnalistus yra „pakrikštijęs“ priešais (enemies), o žurnalistai atsakydami pasivadinę #NotTheEnemy. Vis dėlto žurnalistų pasirinktas įvardijimas (ne priešas) turi nekokį efektą. G. Lakoffas tikina, kad žurnalistai, norėdami įtikinti savo tiesa, turi pakeisti savo kalbą. Čia vėl reikia prisiminti pavyzdį apie dramblį. Anot G. Lakoffo, neigdami D. Trumpo jiems duotą įvardijimą, žurnalistai akcentuoja D. Trumpo požiūrį ir apie save kalba jo žodžiais, nors ir paneigtais. Neigime vis tiek slypi D. Trumpo teiginys. Todėl pasiūlė rinktis #ProtectTheTruth, nes jis išreiškia pozityvų dalyką. Be to, rodo, už ką kovoja žurnalistai, ir dar kartu parodo D. Trumpo „klaidą“: jis priešais vadina tuos, kurie kovoja už tiesą.

Politika ir politinė kalba tarsi ir neturi ryšio su tuo, kaip tėvai kalba su vaikais namuose. Bet ar tikrai? Ar šeimos vis dar nevadina mažąja valstybės ląstele? Kalbos vartojimo dėsniai galioja visur. Man tos keturios taisyklės labai padėjo. Jos veikia. Kalba veikia. Meilė veikia. Ir žiniasklaidoje galbūt siekiant daugiau pozityvumo būtų geriau vartoti ne #Smurtas prieš vaikus, bet #Mylėkime vaikus. Sutelkti dėmesį į šį pozityvų dalyką, kuris ir yra visa ko esmė.

Sigita Jakimovienė

Autorė yra Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode