Toliau publikuojame rašytojo, Jonavos miesto garbės piliečio Grigorijaus Kanovičiaus vardo rašinių konkurso „Jonavos tautinių mažumų gyvenimo ženklai – miesto istorijos liudytojai“ laureatų darbus. Šįkart skelbiame antros vietos laimėtojos Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos ketvirtokės Inetos Šuopytės rašinį „Mano senelės istorija“. Rašiniui vadovavo lietuvių kalbos mokytoja Ona Bartušienė.
Kas yra tautiškumas? Kas yra tauta? Žodyne aiškinama, kad tauta yra istoriškai susikūrusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą kilmę, kultūrą, istoriją, žemę. Bet šis apibrėžimas taip ir neleidžia suvokti, kas yra tauta. Supratau, kad turiu tai išsiaiškinti ir suvokti pati. Kartą man kilo idėja, kad tautiškumas yra kaip šydas, gobiantis kiekvieną naujai gimusį žmogų. Tai šydas, rodantis žmogaus kilmę, tradicijas bei vertybes, kurias jis puoselės šiame pasaulyje. Tas šydas skiria mus, žmones, parodo mūsų įvairovę ir skirtumus, skirsto mus į bendruomenes. Bet juk be to šydo mes tiesiog žmonės, šio pasaulio gyventojai, sutverti mylėti ir saugoti tai, kas mums duota. Manau, tautos turi draugauti, dalintis patirtimi, papročiais, vertybėmis, tobulinti vieni kitus. Deja, žmonės dažnai iškelia savo tautą aukščiau kitų tautų. Kodėl XXI amžiaus žmogus negerbia kito žmogaus laisvių, jo teisės puoselėti tokius papročius ir tradicijas, kurias jis nori puoselėti? Kodėl žmonės kupini neapykantos, pykčio ir neįsileidžia taurių jausmų? Tiek daug klausimų ir tiek mažai atsakymų... Žinoma, ne viskas taip juoda, kaip gali pasirodyti. Piktų žmonių būryje yra tolerantiškų, kurie savo šviesa nori padaryti pasaulį geresnį, nori tobulėti ir tobulinti tai, kas sukurta. Tokie žmonės sutverti mylėti ir skleisti tolerancijos idėją visame pasaulyje. Labai noriu papasakoti vieno tokio žmogaus istoriją.
Ankstų pavasario rytą taigos miškuose neturtingų rusų šeimoje gimė septintasis vaikas. Mergaitė, gavusi gruzinų caraitės vardą, - Tamara. Taip ir prasidėjo ilgas bei sunkus mano močiutės gyvenimas. Be jos pačios, šeimoje buvo dar šeši vaikai - penki broliai ir sesuo. Tiesa, vienas brolių mirė karo metu. Priežastis labai paprasta - badas. Namuose nebūdavo elektros, tad šeima vakarus leisdavo prie žibalo lempų. Pati Tamara teigia, kad vakarais būdavo labai liūdna.
Miškai toje vietovėje buvo lyg užburti, tamsūs, pelkėti. Juose lengva pasiklysti. Visus gimusius taigoje traukdavo miškas, kuris vietiniams buvo išgyvenimo šaltinis: grybai, uogos, mediena - gyventojai viską rasdavo miške. Mano prosenelis, Tamaros tėvas, dirbo kolūkio pirmininku, bet lėšų neužtekdavo išmaitinti aštuonių narių šeimą. Jis nusprendė išeiti į miškus, kur medkirčiai visuomet buvo labai reikalingi. Močiutės vaikystė dėl to tapo sunkesnė, tėvas grįždavo tik savaitgaliais, tekdavo dvigubai daugiau dirbti. Namų ruoša krito ant jų vienų pečių: reikėjo atnešti vandens, paruošti malkas, ganyti karves, o ir mamai kolūkyje reikėjo padėti šienauti, ravėti, rinkti derlių.
Taigos gamta buvo gana atšiauri, žiema trukdavo devynis mėnesius, būdavo trumpa vasara ir lietingas ruduo. Žiemos buvo šaltos ir sunkios, daug sniego, pūsdavo šalti vėjai. Visiems kaimo vaikams žiema keldavo didelį džiaugsmą, nes nereikėdavo dirbti, o tik eiti į mokyklą ir žaisti kieme. Žiemą sniego būdavo labai daug, iki dviejų metrų. „Kaime buvo kelios mergaitės, turėjau tris geriausias drauges. Mes kartu žaisdavome. Mėnulio šviesoje kasdavome sniego tunelius, atnešdavome šakelių. Tai buvo mūsų namai. Sniego namukuose būdavo šilta ir gera, nebuvo vėjo. Kartą net geografijos mokytoja buvo pas mus užsukusi", - juokiasi prisimindama mano močiutė.
Kaime gyveno dvylika šeimų. Kai kurios iš jų gyveno dar prasčiau už Tamaros šeimą. Tuo metu turtingumas buvo matuojamas cukrumi - kuo daugiau cukraus turi, tuo turtingesnė tavo šeima. O cukraus Tamaros namuose visada būdavo. Taip pat namuose buvo radijas su baterijomis, visas kaimas susirinkdavo jų namuose klausytis žinių.
Šeimoje santykiai buvo gana draugiški. Visi bendradarbiavo, rūpinosi vieni kitais. „Nešvęsdavome krikščioniškų švenčių, bet per Naujus Metus tėvas iš miško parnešdavo eglę. Namuose kvepėdavo mišku. Neturėjome eglutės papuošimų, dėl to juos gaminome patys, iš laikraščių, kas kaip mokėdavo. Vienas iš brolių kitame kaime nupirko stiklinius žaisliukus. Didelį raudoną kamuolėlį, tris kankorėžius ir žvaigždutę. Tai buvo lyg stebuklas, ilgai grožėdavomės" - atsimena močiutė.
Tarp kaimo vaikų Tamara buvo pati jauniausia ir mažiausia, dėl to gavo pravardę „malyška", iš rusų kalbos išvertus tai reikštų mažutė. Tai nebuvo didelė problema, kol visiems draugams suėjo septyneri metai. Visi kaimo vaikai turėjo eiti į mokyklą, o mano močiutė buvo dar per maža lankyti mokyklą, bet ji labai norėjo mokytis rašyti, skaityti, skaičiuoti, o ir namuose viena pasilikti ji visai nenorėjo. „Aš labai prašiau mamos, kad ji mane leistų į mokyklą. Mama pakalbėjo su mokytoja, jos susitarė, kad eisiu į mokyklą tik dėl savęs, kaip į paruošiamąją grupę. Manė, jog man greit pabos, o man labai patiko, nes nereikėdavo pasilikti namuose," - sakė ji. Mokykloje suolai tokie dideli ir masyvūs, o Tamara tokia mažytė, tad per visas pamokas tekdavo stovėti. Pati mokykla buvo už kaimo, tekdavo paėjėti keletą kilometrų. Tamara net savo portfelio panešti negalėdavo, nes jis buvo per didelis ir per sunkus. Todėl rudenį Tamaros portfelį nešė vyresnioji sesuo Nina, žiemą mama veždavo ant rogių, suvyniojusi į šiltą apklotą taip, kad tik akutės matydavosi.
Vaikystė tapo dar sunkesnė, kai susirgo mama. Ji gulėjo ligoninėje, broliai mokėsi institute, o Tamara liko su vyresniąja sese, kuriai teko visi rūpesčiai: nešti vandenį, melžti karves, jas šerti, namus prižiūrėti. Mažoji Tamara labai norėjo padėti savo sesei. Mergaitėms teko mokytis savarankiško gyvenimo subtilybių. Po pusės metų mirė mama. Tamarai tada buvo vos dvylika metų. „Kaip dabar pamenu, atėjo per botanikos pamoką, pasakė, kad mama miršta. Tada man pasirodė, kad baigiasi mano gyvenimas, nes tėvas namie beveik nebūna, broliai gyvena mieste, o sesuo, kuriai buvo penkiolika metų, taip pat galėjo išvažiuoti į miestą mokytis. Maniau, kad mane atiduos į vaikų namus. Aš labai verkiau, nenorėjau, kad mane atiduotų į vaikų namus," - graudų gyvenimo įvyki atsimena mano močiutė. Ji tiesiog stengėsi nebegalvoti apie tai, laukdavo, kol grįš tėvelis ar broliai, tikėjosi, kad jie atveš kažko skanaus. Ypač laukdavo tėčio, jis visad atveždavo saldainių. Po laidotuvių tėvas vėl išėjo dirbti, o vaikai grįžo prie įprastinių darbų. Vyresnioji sesuo labai nuvargdavo, per pamokas pradėjo miegoti, mokytojos tai labai greitai pastebėjo ir informavo mergaičių tėvą apie situaciją. Tėvas darbo palikti negalėjo, nes jis buvo šeimos maitintojas, tad teko spręsti, ar atiduoti mergaites į vaikų namus, ar leisti tėvui atsivesti pamotę. Jos pasirinko pamotę. Pamotė neturėjo savo vaikų ir nesuprato, kaip reikia juos auklėti. Ji manė, kad mergaitės jau suaugusios ir turi viską suprasti pačios. Šeimoje vykdavo daug nesutarimų, bet tėvui niekas nieko nesakė. Kartą tėvas iš kaimynų sužinojo apie nesutarimus šeimoje ir stipriai sumušė pamotę. Grįžusi iš ligoninės, pamotė tapo geresnė, nors ir uždaresnė.
Kitąmet vyresnioji sesuo išvažiavo gyventi į miestą. Tamara liko viena, jai teko susitaikyti su pamote ir padėti jai dirbti kolūkyje ir namuose. Nuo to nukentėjo mokslai. Neliko laiko skaityti: kai būdavo šviesu, reikdavo dirbti, kai sutemdavo - reikėdavo taupyti žibalą. "Bet aš labai mėgau skaityti. Būna, atsigulu miegoti ir svajoju, kad kai užaugsiu, daug rašysiu, būsiu įžymi. Kartais rašydavau eilėraščius mamai, pasauliui. Labai mėgau rašyti apie gamtą, jos grožį ir tyrumą. Bet rusų kalba man buvo labai sunki, buvau neraštinga, o ir ritmo nežinojau. Nebuvo žmogaus, kuris galėtų ištaisyti mano kūrinių klaidas," - nostalgiškai paklausta apie svajones pasakojo ji. Bet bėgo metai, o mergaitė su svajonėmis liko vienumoje. Net dabar ji nesiskundžia: „Visad vaikystę atsimenu su džiaugsmu, nes ji praėjo be karo".
Aštuntos klasės išleistuvėms Tamarai pasiuvo sniego baltumo suknelę su rugiagėlėmis. Tik pelenė neturėjo savo kurpaičių. Ji labai tikėjosi, kad tėtis atveš jai batukus. Deja, jis atvežė šlepetes. Dabar močiutė sako: "Vis tiek aš buvau pati laimingiausia ir gražiausia." Po išleistuvių reikėjo spręsti, kokią profesiją pasirinkti. Pamotė pasiūlė rinktis tokią profesiją, kad visada būtų duonos. Taip Tamara ir pasirinko virėjos profesiją.
Brolis iš Severodvinsko priglaudė Tamarą pas save. Severodvinskas gražus miestas. Pusiau sala, prie Baltosios jūros kranto. Jaunai panelei tai buvo kažkas nepaprasto, naujo, nematyto, bet labai artimo. Vakarais ten labai nuostabus vaizdas. Jie dažnai šeimyniškai stebėdavo saulėlydį. Bet viskas ne taip gražu, kaip gali pasirodyti. Brolis gyveno vieno kambario bute su vaiku ir žmona, kur Tamara buvo visiškai nereikalinga. Brolio žmona pyko, kad jos vyras daug laiko praleidžia su seserimi, todėl teko persikraustyti į bendrabutį. Tamaros tėvas negalėjo suprasti, kodėl brolis negali priimti savo sesers, juk šeimoje buvo auklėjama visada padėti savo artimiesiems. Pati Tamara vengė sakyti apie tai tėvui, nes jis turėjo širdies problemų, bet pasakyti vis tiek teko. Tais pačiais metais, per devynioliktąjį jos gimtadienį mirė tėvas. Tai buvo didelis smūgis, iki paskutinės akimirkos ji negalėjo patikėti, jog tėvo jau nebėra. Nieko daugiau nebeliko, tik gailiai verkti.
„Įgijau profesiją, pradėjau kilti karjeros laiptais, - pasakoja ji. - Bet aš visad norėjau grįžti į kaimą, nes ten buvo vienas berniukas, kuriam aš jaučiau didelę simpatiją. Jis negalėjo palikti kaimo, nes reikėjo dirbti kolūkyje. Vėliau jį pašaukė į armiją. Jis tarnavo Lietuvoje. Ten jis įsidarbino ką tik įkurtoje chemijos gamyklą. Jis pasiliko Lietuvoje, o aš atvažiavau pas jį." Taip mano močiutė atsidūrė Jonavoje ir sukūrė čia savo šeimą.
Kad ir kaip bebūtų gaila, tai ne istorijos pabaiga. Ne viskas buvo taip gražu, kaip tikėjosi naivi kaimo mergaitė. Pirmą kartą mano močiutė Jonavoje atsidūrė 1969 metais. Apie Lietuvą ji žinojo mažai, tik iš tėvo pasakojimų, kurie visad buvo teigiami. Tėvas karo metu buvo Lietuvoje, jis sakė, jog čia nuostabi gamta, daug obuolių, o žmonės, gyvenantys čia, geri ir vaišingi. „Atvykusi aš labai išsigandau. Buvau visiškai viena, neturėjau pažįstamų, šeimos. Norėjosi verkti, rėkti, bet kelio atgal nebuvo. - prisimena ji. - Visos problemos prasidėjo, kai supratau, kad aš ir mano mylimasis esame skirtingi žmonės. Jis labai daug gėrė ir visi tai puikiai žinojo. Norėjau įsidarbinti gamykloje, bet niekas nenorėjo manęs priimti." Taip ir būtų Tamara likusi neviltyje, bet padedant komunistų partijos centriniam komitetui ji visgi įsidarbino tuometinio "Azoto" laboratorijoje. Darbas buvo labai įdomus - reikėjo tikrinti gamykloje naudoto vandens kokybę, kad išleidžiamas vanduo neviršytų leidžiamos užterštumo normos. Darbo kolektyvas buvo visai malonus, bet jų pirmi žodžiai buvo - nori dirbti, mokykis lietuviškai. Jie buvo teisūs. Tarpusavyje kolektyve žmonės kalbėjo lietuviškai, rusiškai kalbėjo tik apie darbą. „Aš ištisas dienas sėdėjau ant kėdės, žiūrėjau pro langą ir rijau karčias ašaras," - apie pirmąsias dienas Lietuvoje atsimena Tamara. Kolektyve visgi atsirado viena moteriškė - Janė, kuriai pasidarė gaila naujokės. Jos pradėjo bendrauti. „Aš tvirtai nusprendžiau - mokysiuos lietuviškai kalbėti, - atsimena. - Ir štai išmokau kelis žodžius sudėti į sakinį, bandžiau kalbėti kaip moku ir išgirdau labai skaudžią pastabą: jei nemoki kalbėti taisyklingai, nekalbėk visai. Tada nutilau ir nebandžiau kalbėti lietuviškai."
Turbūt visi žino, kaip sunku, kai nepritampi klasėje, mokykloje, darbe ar bet kokioje kitoje bendruomenėje. Dažnai tampame užsidarę, ieškantys paguodos artimųjų glėbyje, knygose. Bet šalia Tamaros nebuvo jokių artimųjų. Visi jie pasiliko Rusijoje. Lietuvoje jos niekas nestebino. Ne dėl to, kad viskas buvo baisu, o dėl to, kad ji tiesiog neidavo iš namų. Darbas, namai, ašaros - tokia gyvenimo rutina. Bėgant laikui, ji pradėjo suprasti lietuviškai. Bendrauti su kolektyvu pasidarė lengviau. „Jie su manimi kalbėdavo lietuviškai, o aš jiems atsakydavau rusiškai. Taip ir susikalbėdavome," - teigia ji. Taip Tamaros dienos tapo linksmesnes. Ją labai sužavėjo Lietuvos gamta: „pas mus taigoje gėlių nebuvo, o jei ir buvo, jomis nesirūpindavo. Čia pirmą kartą pamačiau kaip tulpės ir kitos gėlės. Kaip puošiasi žiedais obelys, kaip dailiai žiedus krauna alyvos! Visi augalai prižiūrėti, saugomi. Net širdžiai gera."
„Po kiek laiko aš supratau, kad esu nėščia. Mylimasis iš gimtojo kaimo liepė pasidaryti abortą. Aš nesutikau su šia idėja, nusprendžiau grįžti į savo gimtinę pas pamotę ir auginti ten savo vaiką. Galvojau, kad savos sienos gydo. Pasiėmiau atostogų, nuvažiavau į Rusiją. Pamotė mane pasitiko džiaugsmingai. Vyro motina sužinojusi, kad aš nėščia pasakė: „Tegul jis tik pabando nevesti, aš jį užmušiu," - ir parašė jam į Lietuvą laišką. Kai grįžau pasiimti savo daiktų, jis pasiūlė susirašyti ir gyventi kartu. Reikėjo nesutikti ir auginti vaiką vienai... Bet ta akla meilė... Aš jį pažinojau 10 metų!" - pasakoja Tamara. Gyvenimas nebuvo saldus. Gimė dukra - Natašenka, po dviejų metų dar viena - Tatjana. O vyras paliko, išėjo pas kitą sakydamas „Geresnio žmogaus už tave nerasiu". Apie dukras net girdėti nenorėjo. Nei girdėti, nei paremti, nei matyti. Net dabar nežino, kaip jos atrodo. Atlyginimas laboratorijoje buvo labai mažas, išlaikyti mažametes dukras teko vienai. Mano močiutė labai sunkiai išgyveno išsiskyrimą, tris dienas nei kąsnio burnoj neturėjo, mažoji Tania labai daug sirgo, o ir vieniša mama jėgų nebeturėjo. Reikėjo atrasti gyvenimo šviesą. Ta vienintele gyvenimo šviesa tapo dukrelės. Sunkiomis gyvenimo akimirkomis labai padėjo jonaviečiai, su kuriais užsimezgė šiokia tokia draugystė. Jie negalėjo padėti pinigais, bet atnešdavo produktų. Tada Tamara suvokė, kad visi tėčio pasakojimai buvo tiesa, kiek Lietuvoje daug gerų žmonių! „Pradėjau gerbti lietuvius, nes jie padėjo man išgyventi, nepaisant to, kad buvau rusė. Gydytojai manė, kad mažoji Tatjana, gyvens iki penkerių metų. Ją dažnai guldė į ligoninę, jos mamai reikėjo būti su ja, o vyresnėlės nebuvo kam prižiūrėti. Teko prašyti pažįstamų, kad ją priglaustų. Visad atsirasdavo tokių gerų žmonių. Buvęs vyras pasiūlė atiduoti sergančią mergaitę jam, bet Tamara tvirtai atsakė - vandenį gersiu, bet dukrų neatiduosiu. Po kiek laiko dukrai pagerėjo, bet tada atsitiko nelaimė - Tamarai ant galvos užkrito rąstas, buvo stipriai pažeista centrinė nervų sistema. „Aš ilgai gulėjau ligoninėje, o mergaitės buvo pas naujas drauges. Man buvo sunku be jų, joms buvo sunku be manęs, bet mes viską ištvėrėme. Gydytojų dėka aš išgyjau. Gyvenimas grįžo į savo vėžes, labai pagerėjo santykiai su pamote. Kasmet ją aplankydavome, namai tapo prieglobsčiu, raminančiu mano sielą," - sunkų gyvenimo laikotarpį atsimena močiutė.
Metams bėgant mergaitės augo, o taupyti vis tiek reikėjo. Uogauti ir grybauti jauna mama buvo pripratusi nuo pat vaikystės, tad dažnai visa šeima važiuodavo į mišką, už Jonavos, rinkdavo uogas ir grybus, mėgavosi gamtos grožiu. Lietuvos miškų nepalyginsi su taiga, kurioje gime Tamara. Lietuvoje miškai švarūs, jaukūs. Grybauti čia tikras malonumas.
Mano močiutė labai norėjo savo mergaitėms užtikrinti gerą, gražią vaikystę, norėjo, kad mergaitės nejaustų tėvo trūkumo. Ji visuomet aktyviai įsitraukdavo į darželio, o vėliau mokyklos veiklą, prisidėdavo prie švenčių organizavimo. Savaitgaliais vesdavosi mergaites į kavinukę valgyti ledų, o per šventes ji važiuodavo į Kauną, kad galėtų nupirkti savo mergaitėms saldainių, apelsinų, mandarinų, importinių obuolių. Iki šiol mergaitėms Kalėdos kvepia apelsinais. Kasmet Tamara pirkdavo miško eglę, kartu su mergaitėmis gamino popierinius eglutės papuošimus, kuriuos gaminti išmoko dar vaikystėje. Daug stiklinių žaisliukų šeima neturėjo, dėl to tuščias vietas užpildydavo saldainiais. Eglutė visuomet atrodydavo nepriekaištingai. „Švęsdavome ne tik Kalėdas ir Naujus Metus. Švęsdavome Velykas, visų jų gimtadienius. Labai norėjau, kad jaustųsi laimingos, juk dėl jų aš ir gyvenu," - pasakojo ji. Mama norėjo aprengti savo mergaites kuo dailiau, tačiau dėl deficito retai kada pavykdavo gauti gražų drabužį. Teko suktis iš padėties. Viena bendradarbė mielai sutiko išmokyti mano močiutę megzti. Ji nesunkiai išmoko pagrindus ir pradėjo kurti savo dukrelėms drabužius: sarafanus, suknutes, megztukus, kojines, šalikus ir pirštines. Ji tikrai talentinga mezgėja, megzti jai patinka iki šiol.
Augo mergaitės, augo ir jų poreikiai. Reikėjo daugiau lėšų išlaikyti savo dukras. Ieškodama didesnio užmokesčio, Tamara išėjo iš laboratorijos į nitrofoskos cechą krauti vagonų. Tai buvo daug fizinės jėgos reikalaujantis, vyriškas darbas. Atrodė, kad po truputį gerėja finansinė situacija, bet 1989 metais gamykloje įvyko avarija. Sprogus amoniako saugyklai, išsiliejo didelis kiekis amoniako, kuris užsidegė ir pateko į nitrofoskos cechą, kuriame dirbo Tamara. Amoniakui patekus į nitrofoskos sandėlį, susidarė nuodingi cheminiai junginiai, tad dirbti čia buvo neįmanoma. Avarija buvo skausminga daugeliui Jonavos gyventojų, nukentėjo ir nauji Tamaros draugai, kolegos. Nors pati nenukentėjo, mano močiutė šį įvykį išgyveno gana jautriai. Buvo gaila nukentėjusiųjų. Tvyrojo baimė, siaubas spaudė širdį. Po šios avarijos dviejų vaikų mama liko be darbo.
Teko ieškoti naujo darbo, tačiau Jonavoje didelio pasirinkimo nebuvo. Tuo metu pradėjo kurtis pievagrybių auginimo cechas, jame įsidarbino penki žmonės iš buvusios nitrofoskos, tarp jų ir mano močiutė. Darbas buvo labai smagus, naudingas. Močiutei visuomet patikdavo leisti laiką gamtoje, grybauti ir uogauti, tad darbas šiame ceche buvo labai artimas sielai. „Kai pradėjo augti maži balti grybai, buvo gera širdžiai," - teigia ji. Lietuvoje tokie cechai buvo didelė naujiena, Jonavos cechas buvo pirmasis. 1990 metais, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, labai pabrango dujos, elektra, o tai buvo būtina norint užauginti grybus. Cechas neatlaikė konkurencijos ir paskelbė bankrotą. Tamara jau buvo spėjusi rasti draugų, užsitarnauti pagarbą, spėjo susibendrauti su valdžia. Tai padėjo rasti naują darbą. „Man pasiūlė dirbti bendrovėje, siuvančioje didmaišius. Dabar ši bendrovė vadinasi "Achempak". Ten lengvai įsiliejau į kolektyvą, dirbau šioje bendrovėje aštuoniolika metų, iki pat pensijos," - apie tolimesnį gyvenimą pasakoja ji.
Tamara užaugino dukras, jos baigė mokslus, sukūrė savo šeimas. Tamarai gimė du anūkai, kurių viena esu aš. „Išmokau skaityti, kalbėti lietuviškai, kad galėčiau bendrauti su savo anūkais ir kitais žmonėmis. O kaip aš galėjau nesimokyti kalbos? Juk gyvenu Lietuvoje - sakė ji. - Aš labai myliu savo anūkus. Troškau jiems parodyti Jonavą, norėjau jiems kuo daugiau papasakoti apie jų miestą, apie jo praeitį. Norėjau papasakoti apie čia sutiktus žmones, papasakoti, kokias patirtis ir išgyvenimus jie man suteikė. Bet tam neužtektų laiko. Gaila, kad rašyti taip ir neišmokau, kad neįgyvendinau vaikystės svajonės būti rašytoja. Galbūt dabar parašyčiau visą savo gyvenimo istoriją.” Daug kartų gyvenime mano močiutei buvo taip liūdna, kad ji net kartą mąstė apie savižudybę, bet kuomet įsiliejo į visuomenę, priprato prie aplinkos, gyvenimas tarsi nušvito. „Mano miestas pasikeitė. Tapo mielesnis, gražesnis. O ir gyvenimas pasirodė visai kitas, spalvingas, dailus. Gyvendama Rusijoje aš daug girdėjau blogo apie lietuvius, bet aš padariau išvadą, kad čia gyvena nuostabūs žmonės. Jei tu būsi žmogumi, tau visi bus malonūs," - pasakoja ji.
O, kaip aš džiaugiuosi, kad užaugau tokioje šeimoje! Kad turiu tokią nuostabią močiutę, kuri nuo pat vaikystės mokė mane gerbti tautas, o ypač tą, kuriai priklausau. Mes dažnai eidavome į karių kapines, į žydų kapines, į atminimo parką. Aš, žinoma, buvau per maža suvokti, kas tai. Buvau per maža suprasti, kad čia ilsisi mirusieji, bet supratau, kad reikia puoselėti savo praeitį dėl ateities. Močiutė visuomet buvo mano sielos atrama, sielos drauge. Nesvarbu, kad ji rusė, o aš - lietuvė. Meilė neturi tautybės. Esu dėkinga močiutei, nes ji manyje sėjo tą tolerancijos sėklą, iš kurios dabar išaugo gėlė. Ji visuomet teigė: „Nėra blogos tautos, yra tik blogi žmonės." Ir aš šią mintį prisiminsiu visą savo gyvenimą ir tą patį sakysiu savo vaikams. Jei šeimose sėtume tolerantiškumą, manau, kad visi gyventume daug geriau. Argi nebūtų gera gyventi visuomenėje, kurioje įvairios tautos susilieja į vieną bendruomenę, kurioje vyrauja tarpusavio supratimas ir pagalba? Argi nebūtų gera tiesiog pamiršti nesutarimus, dalintis tradicijomis, kurti savo vaikams gražią ateitį, kurioje nėra vietos žeminimui ir niekinimui?
Aš manau, kad tikrai būtų. Visuomenėje visi jaučiasi geriau, kai yra priimami draugiškai ir nesijaučia atskirti. Aš žinau, kad mano močiutė ne kartą jautėsi lyg būdama ne savo vietoje, man buvo labai smalsu sužinoti, kodėl ji nepasidavė, kodėl ji taip norėjo būti šios šalies, šio miesto bendruomenės dalimi. Tad aš paklausiau jos: „Kodėl neišvažiavai iš Lietuvos, kai turėjai galimybę?" - o ji man plačiai šypsodamasi atsakė: „Aš tikėjau, kad mes "užgyvensim". O ir aš tiesiog negaliu, juk aš tikra lietuvaitė." Tą akimirką aš tiesiog žvelgiau į ją ir galvojau, kaip žmoguje gali būti tiek gerumo ir nuoširdumo? Tiek tolerancijos ir pagarbos gyvenamajai aplinkai. Ji išmoko lietuviškai, ji visada prašo ištaisyti jos klaidas. Mano močiutė gerbia ne tik mūsų valstybės gyventojus, bet ir valdžią. Tautybė jai netrukdo būti pareiginga šios valstybės piliete, mokančia mokesčius, gyvenančia pilietiškai, einančia į rinkimus. „O ką mąstei apie Lietuvos nepriklausomybę?" - klausiau jos. O ji man atsakė: „Nesuvokiau, kas yra nepriklausomybė, bet pati labai jos norėjau. Žinoma, labai bijojau, nes nežinojau, kaip gyvensime be kitų šalių palaikymo, bet gerai, kad mus remia Europos Sąjunga." ir dar pridūrė: „ Atsimenu, kaip mano dukra būdama nėščia norėjo ginti Lietuvos nepriklausomybę Sausio tryliktąją, bet aš, žinoma, neleidau". Toks stiprus buvo nesuvokiamos laisvės troškimas.
Ir viską pasakodama močiutė nei karto nesusigraudino ir nei vienos ašaros nenubraukė. Visą skausmą laikė savyje, o gal tiesiog visas gyvenimo ašaras jau išliejo. Žiūrėdama į veidrodį ji sako: „Kokia aš baisi, negraži... Ineta, pažiūrėk į mano didelę nosį, siauras lūpas." O aš tik žiūriu į ją, matau tas jos gražias žalias spindinčias akis, tankias juodas blakstienas, dailią nuoširdžią šypseną ir sakau: „Tu pati gražiausia". Kaip žmogus su tokia gyvenimo istorija gali būti negražus? Ji sukaupė tiek patirties, yra tokia išmintinga. Jos siela švyti kaip brangakmenis. Teisus buvo mano senelis, sakydamas: „geresnio pasaulyje žmogaus aš nerasiu". O aš ir neieškosiu, nes geriausia, ką turiu, jau yra šalia manęs.
Kodėl aš norėjau papasakoti šią istoriją? Nes man tai yra labai svarbu. Galbūt mano močiutė nepasižymėjo pasaulio, Lietuvos ar mūsų miesto istorijoje, bet ji pasižymėjo mano giminės istorijoje. Ji įtvirtino mums vietą po saule, užaugino dvi dukras, puoselėjo mano gerąsias savybes, guodė ir rėmė visose gyvenimo situacijose. Į ją visada galima kreiptis, ji visada padės. Mano močiutė remiasi principu: „Žmogus žmogui - žmogus". Ji nieko neteisia, ji tiesiog myli žmones, miestą, kuriame gyvena, ir pasaulį. Mano močiutė svajoja apie gražų ir gerą rytojų visiems žmonėms, o šią jos svajonę galime įgyvendinti tik mes, ateities karta. Tai padaryti nėra sunku, jei būsime vieningi. Viskas, ko reikia, skiepyti pilietiškumą ir pagarbos jausmą savo vaikams ir anūkams. Dalinkimės savo patirtimi, svajonėmis, vertybėmis ir nustokime rūšiuoti žmones pagal tautybę, nes visose tautose yra daug gerų žmonių. Būkime tie žmonės, kurie sukurs valstybę, kurioje bus gerbiamas visi ir kiekvienas kaip asmenybė. Žinoma, jums gali kilti klausimas, kaip mes galime pakeisti savo valstybę? Viskas labai paprasta, reikia pradėti nuo mažų dalykų. Pradėkime nuo savo miesto, gražinkime jį, padėkime vieni kitiems ir sukurkime gražią terpę vystytis tautų draugystei. Nenusisukime nuo kitataučių, jie mums perduoda patirtį, pasidalina vertybėmis ir moko būti garbingais Lietuvos piliečiais. Viskas priklauso nuo mūsų pačių noro tobulėti ir tobulinti save, savo miestą, šalį ir visą pasaulį.
