Nuo šio kovo pabaigos jau nemažai pasakyta apie rašytinių istorinių šaltinių, kurie suformuoti 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje, Pilies gatvėje, Lietuvos Tarybos posėdyje, identifikavimą Berlyne, Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos archyve. XX a. trečiame dešimtmetyje vadovėliai, publicistai ir politikai „Nutarimą“, kuriuo Lietuvos Taryba „skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių...“, ėmė nuosekliai vadinti Lietuvos Nepriklausomybės Aktu arba Vasario 16-osios Aktu. „Lietuvių tautos atstovybės“ viešam valiniam veiksmui apibūdinti ir aš vartosiu Akto sąvoką.
Manau, kad įsigalėjusi, visuomenės priimta ir istorikų aprobuota tradicija yra svarbi; maža to, įvardijimas leidžia tiksliai nusakyti aptariamą dalyką istorinio vaidmens požiūriu ir atskirti jį nuo Lietuvos Tarybos 1917 m. gruodžio 11 d. „Pareiškimo“ ir 1918 m. sausio 8 d. bei 26 d. „Nutarimų“.
Aktoistorinę reikšmę ir žodinį turinį kvestionuojančių, bent Lietuvoje, nedaug. O štai pačių šaltinių statuso aptarimas paliko slegiantį įspūdį. Svarbiausias sąvokas painiojo, keisčiausiomis prielaidomis dalijosi ne tik žurnalistai, istorijos mėgėjai ar interneto troliai, bet ir kelių humanitarinių krypčių profesionalai. Jie neatitoko net po taiklios Aurimo Švedo pastabos, kad susidūrimas su ligi tol nežinotais Akto egzemplioriais „tapo tikru iššūkiu mūzos Klėjos tarnams, nes privertė mus nerti į giliausias istorijos, politologijos, tarptautinės teisės ir tekstologijos gelmes svarstant pamatinį teorinį klausimą ‘Kas yra dokumento originalas?’“1Sistemingiems teoriniams svarstymams apie valios atkurti valstybingumą raštiškus įforminimus, jų pobūdį, hierarchiją, patikimumą, funkcionavimą ir vaidmenį galima skirti ne vieną monografiją. Tad keliomis bendro pobūdžio tekstologinėmis ir antropologinėmis pastabomis tenoriu prasklaidyti miglą, idant ji toliau netirštėtų.
Bendriausiu požiūriu mes kalbame apie Akto kaip Lietuvos Tarybos sutartine valia sukurto valstybinio teisinio veikalo, t. y. pagal kilmę ir turinį atpažįstamo fenomeno, medžiaginius (materialius) šaltinius, kurie užtikrino jo tapatumą ir sklaidą. Iš jų (tiesiogiai ar per šaltinius tarpininkus) žinome esminius semantinius Akto bruožus, tačiau pabrėžtina, kad to paties veikalo šaltiniai gali skirtis ne tik išoriškai (rankraštis, mašinraštis, lapo formatas etc.), bet ir liudyti nežymiai besiskiriančias kalbinių elementų sekas, pagaliau kita kalba perteiktą analogišką turinį. Vietoj „sukurto“ istorikai, sekdami sena diplomatikos tradicija, kartais sako „sudaryto“, ir toks terminas šiuo atveju visiškai tinka, nes iš tiesų Akto atveju skirtingos kilmės teksto atkarpos buvo 1918 m. vasario 16 d. išvakarėse sudėtos į vieną vietą, suderintos tarpusavyje, pataisytos ir patikslintos.
Kaip leidžia teigti turimų duomenų visuma (įrodinėjantys priešingai turėtų inicijuoti techninę ekspertizę), kalbamieji šaltiniai nėra klastotės (padirbiniai, falsifikatai2) nė vienu iš dviejų teoriškai galimų aspektų. Jie nėra padaryti vėliau, pavyzdžiui, mūsų dienomis, bet vienalaikiai su Lietuvos Tarybos sprendimu (svarstytina labai maža tikimybė, kad surašyti ar kieno nors iš narių pasirašyti ne 1918 m. vasario 16 d., bet 15 d. ar 17 d., reikalo nekeičia), o parašai padėti manu propria – kiekvieno signataro savo ranka. Jie perteikia iš esmės tokią pačią kalbinę seką (o drauge – ir mintį, valią), kokia yra žinoma iš kito, dingusio mašinraštinio Akto šaltinio faksimilės. Būtent tokia kalbine seka buvo de jure grindžiamas Nepriklausomos Lietuvos Respublikos egzistavimas mūsų pačių požiūriu ir dalies užsienio valstybių (išskiriant Vokietiją, kuri laikėsi gruodžio 11 d. „Pareiškimo“) pripažinimas. Kalbinės sekos skirtumai (įterptas „kaipo“, kitokios santrumpos, skirtinga parašų seka) yra įdomūs kaip istoriniai kuriozai ir medžiaga egzempliorių genezei tirti, bet jie vargiai motyvuotų versiją, kad rašiusysis klastojo (sąmoningai iškreipė, varijavo, turėdamas kokių nors mums gal nežinomų tikslų) Akto turinį, ir (kol priešingai neįrodyta) nesudaro jokio pagrindo abejoti šaltinių patikimumu. Dar kitaip pasakius, tai tikri arba tą patį reiškiančiu tarptautiniu žodžiu – autentiški istoriniai šaltiniai, tiesiogiai genetiškai (turinio ir jo materializacijos požiūriu) susiję su tokį sprendimą galėjusiu priimti ir priėmusiu subjektu – Lietuvos Taryba kaip kolektyviniu organu ir visais atskirais jo nariais, pasiekusiais dėl Akto konsensusą.
Ar kalbamieji šaltiniai yra dublikatai? Taip, nes Akto materializacijos buvo padaugintos (ką ir reiškia žodis „dublikatas“), bet tokios sąvokos šiuo atveju nereikėtų vartoti. Mat ji prasminga tik tuomet, kai disponuojantis autoritetu valstybinį, teisinį sprendimą priimti ar jo autentiškumą patvirtinti (kontrasignuoti, notarizuoti) asmuo (institucija) daro akivaizdų skirtumą tarp pirmojo ir antrojo (bei kitų) egzempliorių. Paprastai toks skirtumas formalizuojamas papildomu įrašu, kitokiais autentifikacijos žymenimis, saugojimo būdo nustatymu ir panašiai. Šiuo atveju stinga patikimų, juo labiau pačiuose šaltiniuose fiksuotų duomenų, kad Lietuvos Taryba diferencijavo pirmąjį ir kitus egzempliorius; miglotos retrospektyvios pastabos, esą pirmasis egzempliorius duotas saugoti Jonui Basanavičiui, greičiau interpretacinės. Akto atveju nebuvo nė bendresnės ar intuityvios teisinės normos, numatančios vienintelio originalo statusą, nes ji galėjo kilti nebent iš tradicijos, kurią formuotų vieninga nepriklausomomis besiskelbusių Austrijos-Vengrijos ir Rusijos imperijų tautų atstovybių elgsena, bet pastarųjų anuometinė praktika pareikšti tautos valią labai įvairavo. Maža to, jei dublikatu laikysime antrąjį ir vėlesnius egzempliorius pagal surašymo arba pasirašymo eigą, nėra rekonstruota (ir, kaip spėčiau, nebus rasta deramos medžiagos patikimai rekonstruoti), kokia seka radosi žinomi ar numanomi Akto šaltiniai.
Ar turime reikalo su nuorašais? Mažai abejonių, kad taip tvarkingai, be pataisų surašytas lietuviškas tekstas ir vertimas negalėjo būti atliktas be rašytinių, o ne vien žodinių ar mintinių pirmtakų (juodraščių, ankstesnių variantų). Be to, Akto tekstas radosi kompiliuojant ir taisant ankstesnių Lietuvos Tarybos dokumentų tekstus, todėl nurašinėjimas bent kaip dalinis veiksmas buvo neišvengiamas. Kita vertus, būdami nuorašais (o ne spontaniškais užrašymais „iš galvos“) techniniu požiūriu, Berlyne identifikuoti šaltiniai taip nevadintini, nes istorine ir teisine prasme tai suponuotų jų žemesnį statusą, menkesnį autoritetingumą. Kiek vėliau grįšime prie teiginio, kad Akto materializacijos skyrėsi funkciniu atžvilgiu, tačiau aktualiai stokodami kitų šaltinių ir jų genetinio tarpusavio santykio tyrimo, vargiai galime mėtytis prielaidomis apie egzempliorių hierarchiją, ypač kad aptartieji autentiškumo požymiai suponuoja ir aukšto laipsnio patikimumą. Palyginimui minėtina, kad Vrublevskių bibliotekos rankraštyne saugomas Akto vokiško vertimo užrašymas yra tinkamai vadinamas kanceliariniu nuorašu3, nes pagal funkciją ir formą yra dokumentą išdavusios ir adresatui išsiuntusios institucijos atliktas bei pasiliktas „savo žiniai“, vietiniam archyvavimui, jis stokoja signatarų parašų manu propria. Dar šmėkščiojo sąvoka kopija. Ji tiktų tiksliam nuorašui (su visomis ką tik paminėtomis išlygomis) pavadinti, tačiau tik šaltiniams, kurie radosi laikais iki fotografijos ir kitų techninio analoginio ar skaitmeninio kopijavimo metodų išradimo. Kitaip tariant, 1918 m. Akto kopijos yra fotokopijos, kserokopijos ir t. t., bet šiukštu ne lapas su rankraštiniais užrašais manu propria. Nuo balandžio pradžios Akto Berlyno egzempliorių kopijos yra eksponuojamos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
Ar Akto egzemplioriai yra Lietuvos Tarybos posėdžio protokolo išrašai, protokolo dalis? Taip, jeigu laikysimės logikos, kad bet koks kolektyvinis organas sprendžia, valią reiškia realiame arba virtualiame posėdyje, o nevienasmenių institucijų veiklos svarbiausias teisinis liudijimas yra tų posėdžių protokolai ar stenogramos. Tuomet išeitų, kad visi įstatymai ir vyriausybės nutarimai yra Seimo ir ministrų kabineto posėdžių protokolų išrašai. Tokia vartosena ir neįprasta, ir ydinga, nes sprendimai ar nutarimai, kurie turi savarankiškų teisinių dokumentų statusą, daugių daugiausia figūruoja kaip priedai, o protokoluose tėra fiksuojama, kad jie priimti, atmesti ar koreguoti. Kitaip tariant, Lietuvos Tarybos posėdžio protokolo išrašu galėtų būti laikomas ne Akto egzempliorius su ištisiniu tekstu, o pažyma, kad 1918 m. vasario 16 d. posėdyje visais balsais toks Aktas priimtas.
Na, ir bene aštriausias klausimas – ar Berlyne identifikuoti egzemplioriai yra Aktooriginalai? (Viešumoje sušmėžavęs žodžių junginys originalų originalas priklauso žurnalistinės poetikos sferai.) Sąvoka originalas tekstologiniu požiūriu yra reliatyvi, ji nurodo santykį tarp kelių susijusių užrašymų, o ne šaltinį, pasižymintį kokia nors absoliučia savybe ar savybėmis. Lotyniškas žodis – termino ištaka – turi gimimo, pradžios, pirmumo semantiką, iš kurios išvedamos vėlesnės tikrumo (~autentiškas) ir savitumo (originalus) reikšmės. Pastaroji čia apskritai niekuo dėta, palikime ją menams ir žmonėms apibūdinti; o dėl tikrumo jau atsiliepiau. Pirmapradiškumas būtų svarbus argumentas vadinti originalu literatūros veikalo autografą ir jam, o ne mašinraštiniam ar spausdintiniam egzemplioriui teikti prioritetą kritiniame leidime. Skirtingai traktuojami valstybiniai ar bažnytiniai dokumentai, nes šiuo atveju lemia teisinis ir socialinis užrašymų statusas, taip pat patvirtinimo būdas – kaip minėjome, pastarojo tradicijos nebuvo, ją sukūrė pati Lietuvos Taryba, konsensusą išreikšdama narių parašais manu propria. Raimondas Klimavičius, Aktui pritaikęs diplomatikos sąvokas, suskirstė tekstą į promulgaciją, dispoziciją, klauzulę, notifikaciją ir eschatokolą4. Tokio padalijimo galimybė ir akivaizdus tinkamumas byloja, kad formuojant Aktą struktūriškai sekta sena valstybinių teisinių dokumentų tradicija. Savo ruožtu, tai sustiprina prielaidą, kad kalbinės sekos materializacijos irgi turėjo šią tradiciją atitikti, todėl vargiai pagrįsta rankraščius priešpriešinti mašinraščiams kaip neva oficialesniems, vertingesniems egzemplioriams.
Toliau tenka kalbėti apie visų pasirašytųjų Akto egzempliorių funkcijas, kurias jiems numatė kolektyvinė institucija, atskiri įgalioti jos nariai, pagaliau kurias tie egzemplioriai de facto atliko. Pagal atsiminimų duomenis ir kitą žinomą informaciją galėtume kalbėti net apie aštuonis Lietuvos Tarybos narių pasirašytus egzempliorius, iš jų bent tris lietuviškus (bent du iš jų spausdintus mašinėle) ir bent keturis vokiškus (įteiktus Vokietijos valdžios atstovams Vilniuje ir Kaune, nugabentą į Reichstagą pasiuntinio ir nusivežtą Lietuvos Tarybos delegacijos, kai ji vyko į Berlyną kovo mėnesį). Nežinia, ar Lietuvos Tarybos aplinkoje buvo parengta vertimų kitomis kalbomis, ar tenkintasi versija vokiečių kalba kaip galėjusia be kliūčių funkcionuoti Rusijos diplomatinėje aplinkoje, ypač Bresto taikos derybose.
Pats tekstas net dviejose vietose byloja, kad „lietuvių tautos atstovybė“ nutarė kreiptis į „valstybių vyriausybes“ – būtent jos expressis verbis yra adresatas. Dabar plačiau nekomentuosime ir nekvestionuosime pradingusių mašinraštinių egzempliorių statuso, tik paminėsime du aspektus. Tas egzempliorius, kurio faksimilė buvo visuotinai žinoma, yra antrasis arba kopija per kalkę, bent kiek galima spręsti iš fotografijos, o ne vien Lietuvos Tarybos narių dienoraščių ir atsiminimų (jie labai anksti, dar tais pačiais 1918 m. įgijo ne kruopštaus dokumentavimo, o simbolinio naratyvo ir asmeninio ar grupinio susireikšminimo pobūdį). Įsidėmėtina ir tai, kad lietuvių tauta bei Lietuvos gyventojai buvo implicitinis, bet ne eksplicitinis Akto adresatas. Lietuvos Tarybos narių ir kitų asmenų pastangos Aktą publikuoti Lietuvos aide, kitaip išplatinti visuomenei ir išsaugoti mašinraštinius egzempliorius „sau patiems“ nepadaro šių nesamų originalų reikšmingesnių teisine prasme, nebent sociologiniu ir kultūriniu požiūriu. Savo ruožtu, būsimos Lietuvos Respublikos teritoriją tuo metu kontroliavusiai Vokietijai įteiktieji ir yra tokie, kurių atveju formalusis (tekstinis) adresatas, Lietuvos Tarybos intencija ir egzempliorių funkcionavimas sutampa. Dar kartą priminus deramo patvirtinimo požymį, galima drąsiai teigti, kad Akto šaltiniai Berlyne yra originalai.
Vis dėlto, būdami velnio advokatais, galėtume stabtelėti ties klausimu, ar skyrėsi numanomų mažiausiai penkių (bent vieno lietuviško) Vokietijos pareigūnams įteiktų Akto egzempliorių statusas. Neatrodo logiška Berlyno archyve saugomus šaltinius sieti su Akto publikacijomis Vokietijos spaudoje porai dienų praėjus po jo pasirašymo ar su greitu paviešinimu Reichstago posėdyje. Nei žurnalistams, nei deputatams niekas nedavinėjo vyriausybės pareigūnų žinioje buvusių dokumentų, dėl kurių likimo (priimti, atmesti, kitaip panaudoti) dar net nebuvo apsispręsta. Pirmiesiems visiškai pakako bet kokio Akto teksto, o ne egzemplioriaus su autentiškais parašais. Deputatai, priešingai, anais laikais vargiai būtų kliovęsi nepatikimu popieriumi, tačiau yra paliudyta, kad Centro frakcijos nariui Mattiasui Erzbergeriui Akto egzempliorių įteikė Lietuvos Tarybos pasiuntinys. Vokietijos užsienio reikalų ministerija jau patikslino, kad kalbamieji egzemplioriai iš Lietuvos buvo išsiųsti Reicho kancleriui Georgui von Hertlingui tik 1918 m. kovo 22 d.5, kitaip tariant, identifikuota sąsaja tarp kelių archyvo dokumentų, jų registro ir beveik visiškai patikimai nustatyta, kad kalbamieji egzemplioriai yra tie, kurie, pasak atsiminimų, buvo Jurgio Šaulio Vilniuje įteikti čia tuo metu dirbusiam Vokietijos diplomatui von Boninui6. Tai leidžia daryti prielaidą, kad su Aktu pasielgta taip pat, kaip su kai kuriais ankstesniais Lietuvos Tarybos sprendimais – jų tekstai derinti su Vokietijos valdžia per atstovus Lietuvoje.
Vilma Bukaitė pirmoji bandė formuluoti, kad Berlyne identifikuotųjų egzempliorių paskirtis buvo informacinė7, o ne notifikacinė, štai kodėl juose paliktas daugtaškis, neįrašyta konkreti valstybė – adresatas. Notifikacinį egzempliorių (kuris, jei yra išlikęs, valstybiniu teisiniu požiūriu būtų hierarchiškai aukštesnis originalas) turėjo į Berlyną nuvežti ir įteikti oficialūs Lietuvos Tarybos delegatai, bet reikalas komplikavosi Vokietijai nusprendus pripažinti Lietuvą pagal 1917 m. gruodžio 11 d. „Pareiškimą“. Paradoksas toks, kad pagal pirminę termino originalas prasmę von Hertlingui pasiųstiems egzemplioriams su daugtaškiais ši sąvoka labiau tinka, nes išeitų, kad jie pirmesni, pasitelkti kaip matrica formalesniu keliu įteiksimiems Akto egzemplioriams su įrašyta Vokietija (Rusija etc.) parengti.
Ar tiedu egzemplioriai, esantys Berlyno archyve, lygiaverčiai? Vėlgi atsakymas nėra vienareikšmis. Beveik sutampantį (absoliutus sutapimas šiandienės tekstologijos požiūriu neįmanomas) ar semantiškai labai artimą tekstinį variantą, taip pat ir jo vertimą perteikiantys Akto šaltiniai, būdami autentiški, turi lygią teisinę ir politinės istorijos vertę. Kita vertus, tiek simboliniu požiūriu, tiek genezės prasme, tiek paskirties ir su tuo susijusio diplomatinio funkcionalumo aspektu jie nebuvo lygūs anuomet ir dabar nebūtų lygūs muziejine ar reprezentacine prasme, tačiau priešinga hierarchine seka. Vokiečiams anuomet egzempliorius su lietuvišku tekstu tebuvo priedas, mūsų visuomenei šiandien – atvirkščiai. Dabar kitaip nei tada regima ir lietuviško egzemplioriaus įdavimo Berlyno pareigūnams prasmė – jiems terūpėjo patvirtinimas, kad dokumento versijos sutampa, o mūsų akimis toks veiksmas demonstravo kultūrinį orumą.
Papildoma komplikacija, jog nėra taip paprasta atsakyti į klausimą, kuris iš dviejų kalbamųjų originalų (materialių objektų) perteikia originalų tekstą, t. y. kalbinę seką, kuria Aktas sudarytas. Nors kur kas labiau tikėtina, kad jis kaip visuma radosi lietuvių kalba ir po to išverstas į vokiečių kalbą, atvirkštinis procesas, bent dalinis, taip pat nėra neįmanomas. Juk pusė antrosios Akto pastraipos bemaž sutampa su gruodžio 11 d. „Pareiškimo“pirmosios dalies pabaiga, o pastarasis, kaip žinia, buvo rengiamas vokiškai, pagal Vokietijos kanclerio ir Užsienio reikalų ministerijos atstovo Kurto von Lersnerio pateiktą bei pastarojo drauge su šešių Lietuvos Tarybos narių delegacija suderintą prototipą. Maža to, tos pačios formuluotės diskutuotos ir nežymiai koreguotos sausio 8 d. Lietuvos Tarybos posėdyje, kuriame vėlgi figūravo tekstai ne vien lietuvių kalba, nes dokumentai rengti Vokietijos reikalavimu, buvo reikalingi pastarosios deryboms su Rusija. Kitaip tariant, minėta teksto dalis buvo išversta iš vokiečių kalbos į lietuvių8ir vėl atgal į vokiečių arba į vokišką Akto Berlyno egzempliorių inkorporuota tiesiai iš gruodžio arba sausio dokumentų. Technine prasme toks svarstymas korektiškas, tačiau psichologine – nelabai. Dera turėti omenyje, kad tekstai labai trumpi, jie ilgai diskutuoti koreguojant bemaž po žodį, o dauguma Lietuvos Tarybos narių mokėjo vokiškai. Todėl labiau tikėtinas frazių perkėlimas „iš galvos“, padiktavimas, o ne nurašymas žvelgiant į kelis skirtingo laiko užrašus, ankstesnių posėdžių protokolus. Net jei nurašinėta, įsimintų atkarpų interferencija su užrašytomis buvo neišvengiama, ir dėl tokio tekstualizacijos proceso dualumo neįmanoma tiksliai rekonstruoti nei lietuviško, nei vokiško egzemplioriaus protografo (protografų).
Ką Akto egzempliorių identifikavimas reiškia istorijos pažinimui akademine prasme? Labai nedaug, net ir turint omenyje Berlyno archyvinėje byloje esančių šaltinių visumą, nes Lietuvos Tarybos santykių su Vokietijos valdžios institucijomis dinamika jau iki šiol rekonstruota gana preciziškai. Vertėtų paminėti ir tai, kad vokiečių istorikas Werneris Basleris dar 1962 m. išleistoje studijoje Deutschlands Annexionspolitik in Polen und im Baltikum 1914–1918 ištisai pacitavo, kaip dabar beveik akivaizdu, Berlyne saugomą Akto vokišką egzempliorių, tačiau nepatikslino informacijos apie dokumentą; ši aplinkybė buvo žinoma Lietuvos istorikams, apie ją viešai rašyta9. Visai kita perspektyva veriasi, kai klausiame apie visuomenės susidomėjimą istorija ir Valstybės geneze. Tik tuomet reikia mąstyti ir kalbėti apie Akto egzempliorių kaip artefaktų simbolinę vertę. Čia iškyla sakralusis Valstybės aspektas – artefaktas yra analogiškas religinei relikvijai, savo daiktiškumo manifestacija, regima akivaizdybe jis tampa ženkliniu patriotinių išgyvenimų pagrindu, tarsi susieja dabartinę piliečių bendruomenę su mirusiais Lietuvos Respublikos Tėvais Kūrėjais, suteikdamas žmonėms tęstinumo, patikimumo, vienybės pojūtį, intensyvindamas veikimo, aukojimosi dėl Valstybės prasmingumą.
Už artefaktų kulto mūsų atveju dar slypi ir viktimizuota sąmonė. Dabar aptariami Akto egzemplioriai pateko į Vokietiją pačių lietuvių noru ir pastangomis, tačiau jau pirmąją minutę po pranešimo apie juos nuskambėjęs „susigrąžinimo“ klausimas liudijo pasąmoninį jų tapatinimą su prarastaisiais, atimtaisiais dokumentais – vadinamuoju Jono Basanavičiaus egzemplioriumi iš Lietuvių mokslo draugijos archyvo ir Petro Klimo turėtu egzemplioriumi, kuris prieškariu buvo laikinosios sostinės prezidentūroje. Pastarųjų likimas, o ne informacijos ar notifikacijos Berlyno pareigūnams egzistavimas, buvo vadinamas didžiausia XX a. istorijos mįsle10. Tačiau pakako nors kokį nors egzempliorių ištraukti į dienos šviesą, ir minėtas skirtumas akimirksniu užsimiršo. Atsiteisimo siekiančių nuskriaustųjų laikyseną ir simbolinės satisfakcijos nuotaikas išdavė narsūs ar patiklūs komentarai apie lietuvių teises bei vokiečių geranoriškumą.
Žinia apie artefaktus tapo dienos naujiena, bemaž sensacija ir Vakarų medijose. Tikėtina, dėl dviejų paradoksaliai viena kitą eliminuojančių, o drauge papildančių priežasčių. Viena vertus, tolimesnių šalių visuomenėms mūsų Nepriklausomybė ir savitumas tebėra kažkoks naujas, nelabai tikras ar mažai žinomas dalykas („do you speak Russian?“), todėl dokumentų paviešinimas nustebino bemaž kaip kokio vien iš pasakojimų girdėto gyvūno nuotrauka. Kita vertus, būdama moderniojo pasaulio konstanta, Nepriklausomybė ir jos simboliai, ypač JAV Nepriklausomybės deklaracija, Hollywoodo bei kitų veiksnių dėka yra tapę populiariosios kultūros archetipais ir sureikšminami, vos pasitaiko nors mažiausia proga. Artefaktų vertę didina Vakarų visuomenių neapleidžiantis romantinis tikrų dalykų ilgesys. Kuo daugiau perkama Kinijoje pagamintų suvenyrinių niekučių, tuo autento troškimas aštresnis, dėl jo ryžtamasi ir didiems žygiams, ir pasibaisėtinoms niekšystėms.
Reakcija į Akto egzempliorius atskleidžia, kokiu dideliu mastu istorija yra humanitarika. Sakysite, kad tai akivaizdybė, argi kas abejoja disciplinos priklausomybe humanitariniams mokslams? Būtent, mokslams, – o mokslas šiuo atveju nėra tai, apie ką kalbu. Kad ir kokia svarbi būtų specialiojo išmanymo, pažinimo, metodologijų, terminijos dimensija, bet istorijos rekonstravimas, dokumentavimas, žodinis bei rašytinis apmąstymas, jos pasakojimas ir įsisąmoninimas pirmiausia reikšmingas kaip žmogaus tapatybės, atminties, savigarbos, orumo ir gyvenimo prasmės veiksnys. Ir kai rimtai konfrontuojama, ir kai šiaip apsižodžiuojama dėl istorijos, susiduria ne metodai, ne (atrinkti) faktai, o retorinės strategijos, viešieji įvaizdžiai, įsitikinimai ir ateities vizijos.
Žinia apie Liudo Mažylio archyvinių paieškų sėkmę davė pretekstą sutartiniam džiaugsmui dėl savo Valstybės. Džiaugsmui, kurio neužtemdė kapliadančių apžvalgininkų pastangos eskaluoti Vilniaus – Kauno ar specialistų – entuziastų priešpriešą. Klėjos ironija, kad tiek abejonė – gal per anksti išsprūdo prima aprilis, tiek neduotasis piarinis milijonas piliečius sutelkė dar labiau. Galime tik pasvajoti: gal netikėtai „perkrovus“ rengimąsi Nepriklausomybės šimtmečiui, istorinio žvilgsnio, sudabartinančio pasididžiavimo konsolidacija aprėps plačiau, įtrauks Juozą Brazaitį, Józefą Mackiewiczių, žydų gelbėtojus, ginkluotos rezistencijos dalyvius, politinius kalinius ir kitus, kurių dėka rūsti praeitis tapo laisva dabartimi.
1Aurimas Švedas, „Šeši dalykai, kuriuos turiu Jums pasakyti apie Vasario 16-osios akto suradimą“, in: delfi.lt, 2017-04-01.
2Kadangi mano tikslas nėra kritikuoti Kolegas, bet pasiūlyti sistemiškesnį kalbėjimo būdą, minėdamas viešumoje pastaruoju metu pareikštas nuomones ir pavartotas sąvokas konkrečių šaltinių nenurodysiu.
3Raimundas Klimavičius, Neįminta XX amžiaus Lietuvos istorijos mįslė: Vasario 16-osios akto pėdsakais, Vilnius: Žuvėdra, 2003, p. 89.
4 Raimundas Klimavičius, „Vasario 16-osios aktas: teksto formavimo šaltiniai ir autorystės problema“, in: Istorija, 2004, t. LIX–LX, p. 57–66.
5 BNS, 2017-04-07.
6 Sąmoningai nenurodau jo vardo, kuris BNS pranešime ir keliuose Lietuvos istorikų darbuose įvairuoja, todėl be papildomo tyrimo negaliu jo patikslinti ir manau, kad kažkur yra įsivėlusi rimta klaida.
7 Vilma Bukaitė, „Atsiveriantis Aktas“, in: Lietuvos žinios, 2017-04-05.
8Vertimo tokia kryptimi argumentų pateikia Klimavičius, nagrinėdamas Akte klaidingai nurodytą lietuvių konferencijos pabaigos dieną ir darydamas prielaidą, kad taip atsitiko dėl skirtingo datų rašymo būdo vokiškuose ir lietuviškuose dokumentuose; žr. Raimundas Klimavičius, op. cit., p. 63.
9 Edmundas Gimžauskas, „Dėl Nepriklausomybės Akto teksto, įteikto Georgui von Boninui“, in: Kultūros barai, 2016, Nr. 1, p. 79.
10 Plg. Aras Lukšas, „Vasario 16-osios Aktas: mįslė įminta, paslaptys išlieka“, in: Lietuvos žinios, 2017-04-01.
