Kodėl draudimų politika kelia nepasitenkinimą?

 

Atsinaujinus diskusijoms dėl alkoholio draudimo, išryškėjo dvi pozicijos. Pirmosios atstovai mano, kad kovoje su visuomenės liga, kuria tapęs alkoholizmas, galimos visos priemonės. Kaip sakoma, kare – kaip kare.

Kitos stovyklos atstovai mano, kad valdžia peržengia ribą kontrolės srityje ir imasi pavojingai skverbtis į žmonių privatų gyvenimą. Draudimo kritikai akcentuoja, kad, užuot ėmusis visapusiškos socialinės ir sveikatos politikos pertvarkos, valdžia ir vėl griebiasi lengviausio – draudimo. Pirmosios stovyklos atstovai priekaištauja draudimo kritikams dėl socialinio jautrumo stokos, individualizmo akcentavimo ir kaltina juos savotišku atitrūkimu nuo problemų, kurių kyla ne didmiesčiuose.

Suvokimas, kad tai mūsų visuomenės problema, manau, egzistuoja abiejų stovyklų atstovų galvose. Turbūt nebus per drąsu sakyti, jog daugelis žmonių Lietuvoje vienaip ar kitaip yra susidūrę su šia problema artimoje, darbo aplinkoje, tarp draugų bei pažįstamų. Tad, prieinamumo prie alkoholio mažinimas neabejotinai yra svarbi priemonė kovojant su alkoholizmu ir neigiamomis jo pasekmėmis visuomenės sveikatai. Visgi, kodėl nevalingai susiraukia kakta ir ima kilti vidinis pyktis, kai kalba pakrypsta draudimų politikos linkme?

Pirma. Tokie draudimai dažnai atrodo kaip rūpinimasis savo reitingais ir greitų politinių dividendų siekimas, o ne nuoseklus mąstymas ir veikimas dėl visuomenės gerovės. Toks jausmas kyla dėl paprastos priežasties – draudimai yra tik viena iš politikos įgyvendinimo priemonių, o ne vien tikslas savaime. Draudimai nėra tinkami spręsti sudėtingas visuomenės problemas, tokias kaip alkoholizmas. Šiuo atveju draudimas, paveiksiantis vien pasiūlą, ją maksimaliai ribojant, savaime turi būti tik maža bendros sveikatos bei socialinės politikos dalis.

Vien tai, kad siūlomos pataisos visuomenę supriešino į dvi labai primityvias stovyklas – blaivininkus ir antipilietiškus lietuvius, rodo, jog eilinį kartą politika tapo visuomenės saldymo būdu, pataikaujant rinkėjui, kuris neturi nei galimybės, nei noro gilintis į problemą. Ar pastarosiomis savaitėmis pešantis dėl bokalo alaus lauko kavinėje girdėjome svarstymų apie tai, kaip užtikrinti veiksmingą priklausomybės ligų gydymą? Ko reikia patiems su šia liga kovojantiems žmonėms, jų artimiesiems? Kaip pertvarkyti psichinės sveikatos politiką ir kokias pataisas reikia priimti socialinės politikos srityje, siekiant kovoti su paklausa? Ką pasiūlyti vaikams ir jauniems žmonėms, kurie turi emocinių ir psichikos problemų, norint užkirsti kelią alkoholizmui ateityje? Populizmu kvepia kovos su alkoholizmu lozungas, kai praleidžiama eilinė proga pradėti dialogą su priklausomybės gydymo įstaigomis ir psichikos sveikatos specialistais, kurie yra tikrieji šios srities ekspertai. Šiuo atveju draudimas primena absurdišką JAV prezidento rinkimų pažadą aptverti Ameriką siena, kad čia nepatektų narkotikai, nė karto neužsiminus apie paklausos mažinimo būdus JAV.

Draudimo įstatymas neišspręs giluminių psichologinių ir socialinių visuomenės problemų. Tai klaidingo ryšio nustatymas. Tačiau visapusiškos sveikatos sistemos reformos nei bus greitos, nei duos greitą, kitų rinkimų metu reklamuotiną rezultatą. Ši kova su alkoholizmu panašėja į kitas politines iniciatyvas, kurios formuoja labai keistą politikos suvokimą apskritai. Kova su terorizmu redukuojama į sienų uždarymą, kova su alkoholizmu – į draudimą parduoti. Politika redukuojama į pasirinkimą tarp dviejų kraštutinumų, kas niekada neatitinka politinio pasaulio sudėtingumo: ES versussuverenitetas, žmogaus teisės versus bendrasis gėris. „Už“ ir „prieš“ stovyklų susidarymas, žmonių skirstymas į savus ir svetimus, kritikos sutapatinimas su priešinga ideologine pozicija naudinga tik populistams, siekiantiems lengvesnio ir greitesnio kelio į valdžią. Politika tampa paprasto principo skaldyk ir valdyk (o vėliau pažiūrėsim) įkaite.

Gausinant taisykles ir draudimus, kurių privalu laikytis, ateities kartoms perduosime ne valstybę, kuri suteikia galimybių, bet valstybę, kuri nurodinės ir muštruos.

Antra. Alkoholis yra daugiausia rezonanso sukėlęs, bet ne vienintelis pavyzdys, rodantis, kad politika pavojingai artėja prie „detalios statistinio lietuvio gyvenimą reguliuojančios instrukcijos“. Taip valstybė imasi ugdyti ne savarankiškus, mąstančius piliečius, kurių taip reikia demokratinei santvarkai, bet taisyklėms paklūstančią masę. Gausinant taisykles ir draudimus, kurių privalu laikytis, ateities kartoms perduosime ne valstybę, kuri suteikia galimybių, bet valstybę, kuri nurodinės ir muštruos. Kai įstatymas tampa piliečių moralinio auklėjimo priemone, valstybė netenka ribų ir galiausiai tampa totalinės kontrolės ir disciplinavimo įrankiu. Žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą – dabartiniai politiniai sprendimai įtvirtins santykį, kurį su savo valstybe sukurs mūsų vaikai. Jis gali būti paremtas abipuse pagarba arba visiška valstybės ir individo priešprieša.

Gausinant draudimus, mažėja dilemų, kurias žmogus turi savarankiškai spręsti, ir pasirinkimų, kuriuos turi daryti pats. Imanuelis Kantas manė, kad būtina apginti laisvę, kaip moralinio sprendinio sąlygą. Kitaip tariant, be laisvės erdvės, tiesiogiai kažkam paliepus, kaip elgtis, ar paskelbus baudomis bei vieša gėda, sprendimas negali būti moralus, nes jis yra nulemtas ne jūsų vidinės nuostatos, bet aplinkybių.

Todėl instrukcijų, pagal kurias privalo gyventi piliečiai, gausinimas tampa vergiško mąstymo laisvomis vadinamose visuomenėse gausinimu. Kuo daugiau už jus spręs politikai, o kaip gyventi – sureguliuos įstatymas, tuo mažiau erdvės lieka žmogaus vidiniam apsisprendimui, bandymui pačiam susivokti, kas yra teisinga, gera, ieškoti balanso tarp savojo impulso ar troškimo ir atsakingo, kitų atžvilgiu pagrįsto poelgio. Kuo daugiau laisvės, o kartu ir vietos klaidoms, tuo labiau žmonės skatinami patys mąstyti apie savo veikslų pasekmes, apie motyvus, kurie skatina juos veikti. Laisvė, kuri yra būtina gėrio sąlyga, tačiau dažnai gali sukelti blogį, yra didžioji politikos drama, kurią bandoma spręsti jau kelis trūkstančius metų.

Tad draudimo rėmimas, motyvuotas rūpesčiu dėl visuomenės ir jos ateities, dažnai slepia priešingą – teisimo ir žiūrėjimo iš aukšto poziciją.

Trečia. Pasirinkimo laisvė dažnai priešpriešinama rūpesčiui dėl bendrojo gėrio. Grįžtant prie alkoholio pavyzdžio, vienas rimčiausių draudimo rėmėjų argumentų – visuomenės sveikata ir gerovė yra svarbesnė už atskirų individų išdidumą, pamintą primetamo draudimo. Dar neretai priduriama: „Aš tai negeriu ir puikiai jaučiuosi. Jeigu kiti negali džiaugtis muzikos festivaliu ar savaitės pabaiga be taurės vyno, tai išties, matyt, turi problemų, dėl to draudimas yra laiku ir būtinas.“ Deja, toks argumentas dažnai kyla ne iš rūpinimosi kitais ar visuomene apskritai. Greičiau jis artimesnis kitai – politikos moralizavimo – tendencijai, apie kurią rašė jau minėtas Kantas. Tai polinkis kitų veiksmuose įžvelgti moralinės ir dvasinės stiprybės stoką, kurią bandoma kompensuoti politiškai – šiuo atveju disciplinuojančiais ir baudas numatančiais įstatymais. O toks politikos kursas niekada neturės poveikio, kurio siekiama – nesukurs nei bendro gėrio, nei padės stigmą patiriantiems pasijausti visaverčiais piliečiais. Tad draudimo rėmimas, motyvuotas rūpesčiu dėl visuomenės ir jos ateities, dažnai slepia priešingą – teisimo ir žiūrėjimo iš aukšto poziciją. Juk daroma prielaida, kad tam tikri žmonės nesugeba arba neturėtų spręsti patys.

Paprasčiau yra įstatymu numatyti baudas už gėrimą ar mušimą, negu bandyti padėti problemų turinčiai kaimynų šeimai. Paprasčiau uždaryti sienas ir nusisukti, negu bandyti pačiam eiti į dialogą ir bandyti suprasti tai, kas atrodo svetima. Draudimai – tai būdas neįsileisti kito į savąją erdvę, atsisakymas atsiverti pasauliui. Draudimų politikos idealas – iš bet kokių saitų išlaisvintas individas, apsaugotas teisėmis ir atsiribojęs nuo problemų, kurios jo asmeniškai neliečia. Iš politikos reikalaujama laikyti tai, kas mums kelia nepatogumą ar baimę toliau nuo mūsų pačių kasdienybės. Ir tai yra ne politinės bendruomenės, bet apolitiškos, pagal įstatymo viršenybę gyvenančios visuomenės vizija.

Politika neturėtų būti tolia vienašališka. Tai nuolatinė balanso paieška tarp taisyklių, kurios aiškiai apibrėžtų žmonių veikimo ribas, o kartu ir suteiktų galimybių patiems kurti santykius su kitais, tobulėti ir veikti pagal savo apsisprendimą. Tai yra ir būdas ugdyti atsakomybę, kurią galima prisiimti už savo pačių veiksmus, idant neatsitiktų taip, kad po dešimties metų vėl kaltintume valdžią nesugebėjimu iš esmės spręsti sociumo problemų.

SIMONA MERKINAITĖ

Bernardinai.lt

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode