Laiškai iš kaimo. Kaip svarbu pasislėpti nuo šiaurės vėjo

 

Balandžio 30-oji

Pavasaris labai šaltas. Bet vis tiek kiekvieną dieną galima išgirsti ir pamatyti tai, ko vakar nebuvo. Štai šį rytą jau supypsėjo iš šiltųjų kraštų sugrįžusi grąžiagalvė. Šis rusvas geninių būrio paukštelis visai nepanašus į kitus genius. O jo vardas siejamas ne su gražumu, o su įpročiu grąžyti galvą. Pamatyti grąžiagalvę nelengva, bet jos pypsėjimas labai charakteringas. Taigi, pavasaris eina: vakar pasirodė didieji šliužai, o šį rytą pirmą kartą išgirdau grąžiagalvę...

Einu palei Krūčių pasroviui, braunuosi per vėtros išverstų medžių užtvaras ir prisimenu dzūkišką patarlę: tiesiai arcau, aplink sparcau.Mano kelionės tikslas – trys virduokliniai Krūčiaus šaltiniai – dar tolokai, todėl, matyt, laiku prisimenu gerą pamokymą. Kopiu į statų šlaitą, nutolstu nuo upelio, išeinu į Rožės pievas, šernų taku priartėju prie apleistos pirkios. Seniai čia jau niekas negyvena, o gėlės vis dar žydi: baltuoja poetiniai narcizai, geltonuoja tulpės, mėlynuoja maži tramažolių žiedeliai. O plačialapiai šaukščiai, išplitę šaltiniuotoje Krūčiaus pakrantėje, irgi jau priartėjo prie apleistos trobelės, kurioje kadaise gyveno darbščiausia šių apylinkių audėja Rožė Petrikonienė. Virduokliniai Krūčiaus šaltiniai jau netoli, bet ši apleista sodybėlė dabar man atrodo toks pat svarbus paminklas. Netoli matosi dar dvi tuščios pirkios: Karlono Viktos ir Balčiaus Pyterio. Čia pat ir Žvėrinčiaus juodalksnynas, ir Liškiavos piliakalnis. Įdomu, kaip aidėdavo čia kažkada Miko Šimkonio malūnas, kurio girnas suko Krūčiaus vanduo. Matyt, labai gyvas buvo šis Liškiavos pakraštys, o dabar tiktai atsiminimai tegali šiek tiek atkurti tą senąjį gyvenimą. Iš tų atsiminimų aiškėja, kokia didelė ir darbšti buvo Miko Šimkonio šeima. Ir prisimenu kažkodėl Sauliaus Tomo Kondroto romaną „Žalčio žvilgsnis“. Miršta ten senolis Meižis, o jo anūkas Kristupas, jau suprantantis, kodėl labai seni žmonės turi numirti, galvoja šitaip: senoli, senoli, tu numirsi, tai kaipgi pasaulis bus be tavęs, tavo bites, tavo arklius galim pagloboti, o kaip be tavęs gyvens visa kita, ko mūsų rankos nepasiekia? Mažajam Kristupui taip regisi todėl, kad senasis Meižis viską darė gerai. Tolesni romano įvykiai rodo, kad be senojo Meižio pasaulyje vis blogiau, ir garbinga žemdirbių giminė nyksta, o tie Meižiai, kurie dar kažkaip laikosi, nueina šunkeliais... Kaip mažas vaikas galėjo ištarti tokius pranašiškus žodžius? Matyt, kalbėti reikia ne tiktai apie vaiko sumanumą, o apie romano autoriaus talentą. (Lietuvių literatūroje rasime daug pavyzdžių, kai personažo savimonės monologus nejučia pratęsia autorius, ir mes net nebandome atskirti, kam kuri mintis priklauso.) „Žalčio žvilgsnis“ yra daugiasluoksnis kūrinys, kai kurie mitiniai personažai lyg ir menkai susiję su Meižių gimine, bet visos to meto (devynioliktojo amžiaus vidurio) realijos ir iš seniau ataidinčios istorijos veikė tautos dvasią ir žemdirbio charakterį. Ir negalima atskirti, kas yra dvasinė, o kas materialioji etninė kultūra. O šito kaip tiktai, rodos, nejaučia kai kurie politikai ir politologai, diskutuojantys apie etninės kultūros pamokų reikšmę vidurinėse mokyklose. Kai kam atrodo, kad svarbiausia yra „gramatika ir aritmetika“, o etninė kultūra gali būti delikatus priedas prie mūsų gerovės, kurią garantuos būtent tie racionalūs pamatiniai mokslai. Bet juk ne apie tai kalba etnologai, jiems rūpi esminis klausimas: ką daryti, kad pasijustume esą lietuviai? Juk esame tauta, kuri sukūrė ir atkūrė (ne vieną kartą) valstybę. Ir ta valstybė (ir valdžia) negali nutolti nuo esminių tautinių reikalų, negali jų supaprastinti. Geopolitinė padėtis neleido tai valstybei gyventi ramiai ir taikiai, gyventi savarankiškai, bet visada toks siekis buvo. Jis ir dabar negali prapulti. Ir kai poetas paklausia, kiek Lietuvos yra Lietuvoje, tie žodžiai neturi skambėti kaip metafizika. Kosmopolitinis žmogus su savo kraštu jaučia tik biologinį ryšį, ir jam to užtenka. Etninė kurios nors tautos kultūra jam yra arba pramoga, arba muziejinis eksponatas. O tam piliečiui, kuris kosmopolitizmą supranta kaip blogybę, visi etninės kultūros klausimai yra egzistenciniai. Ir tos tautinės emocijos nė kiek neprieštarauja individo laimės sampratai. Sociologiniai tyrimai jau seniai parodė, kad svarbiausia žmogui yra ne ekonominė gerovė, o emocinis ryšys su savo aplinka, kurioje gyvena. Jei to ryšio nėra, žmogus gali patirti visokių laikinų džiugesių, bet laimingas jis nebus. O juk šitokią tezę gana gerai iliustruoja lietuvių egzodo literatūra. Kodėl tiek daug tragizmo ir nostalgijos jų kūryboje? Yra toks Kazio Almeno apsakymas „Geltonas biuikas“. Šio apsakymo herojus slovėnas Vladzio greit išsiskiria margoje emigrantų minioje, pasijunta tikru amerikiečiu, viską ima skolon, ir toks jo gyvenimas baigiasi tragiškai. Nelinksma ir Antano Vaičiulaičio apsakymo „Kur bakūžė samanota“ pabaiga, bet senolė miršta savo mirtimi savo bakūžėje, kurios sienos jai kalba apie čia prabėgusį gyvenimą. Jos anei kiek nepaliečia nauji įvykiai šioje lietuviškoje sodyboje, jai svarbesnė yra praeitis. O juk šitaip kalbėjo ir rašė emigrantai poetai, pasivadinę žemininkais: Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Henrikas Nagys. Jie rašė taip, tarsi iš Lietuvos niekada nebūtų išvykę. Literatūrologai sako, kad Marius Katiliškis didelį romaną „Miškais ateina ruduo“ parašė per šešias savaites. Rašė jis Kanadoje, o koks tikras šiame romane šiaurės Lietuvos gyvenimas.

Gal ir keistos paralelės aplanko mane šią pavasario dieną. Šaltas šiemet buvo balandis, o štai paskutinę šio atšiauraus mėnesio dieną sušvito saulė. Todėl ir gėlės prie apleisto Rožės Petrikonienės namelio staiga sužydo. Čia neužpučia šalti šiaurės vėjai, ir pietų saulė greitai pažadina viską, kas kadaise buvo su meile godojama. Prisimenu, koks tvarkingas ir gražus buvo šis kiemas prieš dvidešimt metų. Prisimenu, kaip ėjo Rožė vieną vasaros dieną kauptuku pasiremdama į tolimą savo lauką. Sutikau aš ją prie Juozo Uzdilos bityno, ir ji šitaip savo rūpestį paaiškino: „Iš pat ryto maži paukštukai labai darbuja, raikia ir man aic.“ Ir nuėjo, nutolo Rožė akmeniniu grindiniu, tiktai kauptuko cinksėjimas aidėjo ūksmėtame kaimo keliuko kanjone...

Kaimo žmogų kartais tikrai paragina ir paukštukai, tik reikia jausti, ką jie sako. Jeigu jie ankstų rytą stropiai ieško maisto, tai po pietų gali būti lietus, ir tada jau sunkiau surasi ką nors lesamo sau ir savo vaikams. O žmogus, pajutęs artėjančią oro permainą, gali šitaip pagalvoti: apravėti ir apkaupti bulves reikia prieš lietų... Šiandien jau nebėra ne tiktai Rožės, bet ir to akmenų grindinio – kai praėjusios vasaros liūtys išgraužė griovį, kelininkai viską užvertė žvyru, paslėpė taip kruopščiai kadaise sudėliotą akmeninį kelią. Viskas keičiasi. Gal tiktai kai kurie gamtos paminklai yra ilgaamžiai. Bet ir jie vieni yra nebylūs. Geriau kai prie to amžino šaltinio, akmens ar medžio galima išgirsti žmogaus sukurtą poringę. Viskas tada atrodo kitaip. Gal ir tą šių dienų diskusiją apie etninę kultūrą galėtų kas nors pratęsti prie Krūčiaus šaltinių, kurie nuo šių Rožės Petrikonienės būklų jau visai netoli, gal už dviejų šimtų metrų.

Eiti, žinoma, reikia per nuolat srūvančias šaltas versmes, aplenkiant žydinčių purienų saleles, jaučiant, kaip stipriai kvepia jau sulapoję juodieji serbentai, pasiklausant žaliosios meletos kleketavimo ir keršulio ulbėjimo. Prieš dvejus metus vedžiau čia geografą Gintautą Kibirkštį ir hidrogeologus iš Lietuvos geologijos tarnybos, o pernai pasirodė jų knyga apie Dzūkijos nacionalinio parko šaltinius ir versmes. Rodos, galima būtų jau pamiršti senus takus, bet kiekvieną pavasarį, purienoms žydint, aplankau tuos įspūdingus Krūčiaus žemupio šaltinius. Gal todėl, kad burbsantys šitų versmių metronomai liudija apie Gamtos amžinumą: kad ir kas mūsų Žemėje atsitiktų, prie Krūčiaus visada bus taip pat – ryškiai geltonuos purienų kupstai ir gurgės iš gelmių kylančios versmės.

Gegužės 2-oji

Pačios natūraliausios žiedų bangos Druskininkuose pavasarį vilnija ne alėjose, ne bulvaruose ir ne atviroje plynėje tarp Druskonio ir Vijūnėlio ežerų, o prie Ratnyčėlės. Kairysis šios upelės krantas tarp M. K. Čiurlionio gatvės ir Nemuno yra turbūt klasikinis pavyzdys, kaip galima be didelių investicijų pradžiuginti poilsiautojų akis tikra pavasario žaluma ir žiedų bangomis. (Čia yra Locus Klasicus – tokios pat svarbos vietos, kaip ir Žaliamiškio skroblynas prie Raudonikių kaimo, kaip Skroblaus upelio pakrantė Aukštagiryje, kaip Aušrinės eglynas netoli Liškiavos ar Koštano Ravas prie Svilo Karčmos.) Tiktai keista, kad prie Ratnyčėlės poilsiautojų  nėra, visi stebisi žydinčiais narcizais prie Vijūnėlio ar ryškiaspalvėmis našlaitėmis prie senųjų gydyklų. Tą ramų Ratnyčėlės slėnį reikia netikėtai atrasti, kai visur kitur pučia šaltas šiaurės vėjas, ir kamieninių magnolijų balti žiedai M. K. Čiurlionio gatvėje atrodo lyg popieriniai, o baigiančių žydėti gelsvų narcizų oazė šiek tiek primena cukrinių runkelių lygų lauką. Pirmiausia reikia prisiminti tokią paprastą tiesą: mūsų geografinėje platumoje vaizdų įvairovė, kurią galima aprėpti vienu žvilgsniu, visada bus geriau už pačią prašmatniausią monotoniją. Beribis lygus javų laukas, didelės baltų plytų fermos, tiesi „virvelinės“ architektūros gyvenvietė buvo labai svarbūs kolūkinio kraštovaizdžio ženklai, bet greit paaiškėjo, kad šitokia estetika yra aklavietė.

Šiandien tikrai pučia šaltas šiaurės vėjas. Todėl Ratnyčėlės slėnis ir yra ramybės oazė. Gražiai paaugusios garšvos dabar yra sodrus žalias fonas geltonai sužydusiems švitriešiams. Kyla ir vaistinės česnakūnės, po kelių dienų turbūt jau subaltuos jų žiedynai. Dabar galima pajusti, koks ilgas šiemet pavasarinių efemeroidų žydėjimas: balandžio septintąją šiame Ratnyčėlės slėnyje jau žydėjo baltosios ir geltonosios plukės, tamsiosios plautės, paprastosios vištapienės, triskiautės žibuoklės, šlaitinės ir miškinės našlaitės.

Gegužės 7-oji

Sekmadienis. Tarptautinė paukščių choro diena. LRT radijas transliuoja paukščių balsus iš Žuvinto, iš Airijos ir kitų valstybių. Radijo žurnalistai ir ornitologas Arūnas Pranaitis džiaugiasi, kad naktis buvo šilta, todėl ir paukščiai garsinosi nuo vakaro iki ryto. Įdomu klausytis Žuvinto choro, bet daug tokio triukšmo, kurio negali apibūdinti, ilgokai reikia laukti kol išsiskiria koks tikrai charakteringas – didžiojo baublio, juodojo strazdo ar gegutės balsas... O vakar gegutės tiesiog blaškėsi Aušrinės viensėdyje. Dzūkijoje šiemet to kukavimo labai daug, dažnai girdžiu iš karto dvi gegutes, ir jos visai nesutaria, nemoka kukuoti unisonu. Kartais gi gegutė ne kukuoja, o kleketuoja lyg žalioji meleta.. O vakar gegutės elgėsi labai keistai: kleketavo skraidydamos virš kiemo, kukavo kaštonų alėjoje ir Bitinų pušyne. O apleistoje Rudžio sodyboje gražiai ir labai monotoniškai upsėjo kukutis, kurį kai kas vadina gegutės vyru. Per tą keistą koncertą atvažiavo Apolinaras. Sustojo kieme, pasiklausė, pasiklausė, surado dviejų centų monetą ir dovanojo man, nes aš jį sutikau vienmarškinis, taigi be pinigų. Tegu šitie metai, sako Apolinaras, mums abiem bus geri. Aš sakau, kad pirmą kartą šį pavasarį išgirdau gegutę dar prieš šventą Jurgį, ir pinigų truputį turėjau, todėl tie centai dabar gal jau nebe taip svarbūs. Svarbūs, sako Apolinaras, tik dabar iš miesto ištrūkęs, tas burtas visada svarbus, o ypač šiemet, nes jį staiga užpuolusi Parkinsono liga, reikia ir pinigų, ir sveikatos. Tai gerai, sakau aš, kad liga turi gražų vardą, vis ne koks pilvo gumbas ar strėnų parušenė... Tai buvo vakar, o šį rytą, kai paklausiau per radiją giesmių transliacijos iš Žuvinto, pamačiau atslenkantį tamsų debesį, staiga aptemo dangus virš Aušrinės ir tuoj pat smagiai palijo. Ir išėjo į takelius bei žolynus vynuoginės sraigės. Šimtai išalkusių sraigių. Nieko kito nebegaliu daryti, renku jas į plastmasinį kubilą ir nešu į juodalksnyną prie Krūčiaus. Tegu jos čiulpia purienų lapus ir viksvameldžius... Kopiu į smėlio kalvą pasiremdamas tuščiu plastikiniu kubilu, prisimenu, kad kadaise paleidau čia žaltį, kurį Liškiavoje davė Albinas Kalpokas, gi žiūriu – atplasnoja machaonas. Gražiausias, spalvingiausias mūsų krašto drugys jau ieško žiedų šioje smėlėtoje atkalnėje, kur vasarą visada sužydi žalsvažiedės naktižiedės.

Ir ūmai prisimenu, kokį svarbų darbą esu užmiršęs: reikia skinti ryškiai geltonus kiaulpienių žiedus ir konservuoti juos su cukrumi – žiemą bus gražus ir kvapnus sirupas arbatai. Ir gal jis tada primins štai tas permainingas pavasario dienas – ir paukščių chorą iš Žuvinto, ir Aušrinės viensėdžio gegutes, ir machaoną, tą gražiausią Lietuvos drugį.

Gegužės 11-oji

Šį rytą sugrįžo žiema. Dvylika centimetrų šlapio sniego – balta balta visur. Bet termometras rodo tris laipsnius šalčio, ir ledo varvekliai nuo stogo ilgesni už kalakuto pakarūklus. Atkurti šios meteorologinės anomalijos scenarijų nesunku: naktį drėbė šlapią sniegą, o anksti rytą pradėjo smarkokai šalti. Sudygę daržo augalėliai tūno nesušalę po sniegu, žydinčios slyvos ir laukinės kriaušės irgi šalčio gal nespės pajausti, tik labai gaila beržų – nuo sniego jie nulinko iki žemės. Kai kas, tiesa, atrodo net puošniai: sulapojusių kaštonų viršūnės visiškai baltos, o raktažolių žiedai geltonuoja virš sniego. Einu į naujuosius Aušrinės būklus, vis pajudindamas ir išlaisvindamas nuo sniego naštos rudenį sodintus liaunus berželius, gi žiūriu – barsuko pėdsakas. Labai aiškūs ilgi nagai ir gerai atsispaudusios letenos. Ana ir  skruzdėlyną tas naktinėtojas išvertė, smaguriavo skruzdėlėmis, kurios tokią naktį slepiasi požeminėse galerijose. Štai ir tikėk, žmogau, ką rašo zoologijos vadovėliai – netikėta orų permaina miško žvėrelius išgąsdina, jie nedrįsta išlįsti iš savo slėptuvių. Ir drįsta, ir išlenda. Tie barsukai šį pavasarį labai aktyvūs: ir Vladas Kaupinis sakė matęs šviežius jų pėdsakus Kartaklonyje, ir kaimo turizmo sodybos šeimininkas Turauskas iš Žeimių kaimo skundėsi, kad naktį ateina į jų kiemą barsukų. Žvėris, beje, labai gražus ir gana taikaus būdo, nepalyginsi su šernu, bet kartais ir jis padaro žalos...

O šitokia sniego, šalčio ir žiedų maišalynė pasitaiko mūsų krašte gal tiktai vieną kartą per trisdešimt metų. Tiek laiko praėjo, kai ypatingais vasario kontrastais stebėjausi Šeškučių miške, keliaudamas iš Karačiūnų į Bezdonis. Vasaris buvo šiltas, labai žydėjo lazdynai, o tą rytą viską apklojo purus sniegas. Kai pašvietė saulė, labai ryškiai sugeltonavo lazdynų žirginiai, išsilaisvinę iš sniego. O šiemet ir ievos žydi labai apsnigtos, ir net ankstyvosios obelų veislės jau išskleidė baltus žiedus. Ir viskas – balto sniego fone. Šitokias keistenybes Aušrinėje ir prie Krūčiaus matau pirmą kartą. 

Bernardinai.lt

HENRIKAS GUDAVIČIUS

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode