Bemaž prieš mėnesį Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė“ Kęstas Kirtiklis skaitė komentarą, skirtą Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai. Pats komentaras neblogas, bet pyktelėjau dėl to, kad neišpildytas iki galo. Jis primena istoriją – kas drausta, ir iš dalies – kaip su tuo kovota. Kelia pagrįstų klausimų dėl dabartinio lietuvio žinių apie XIX a. pabaigos istoriją: ar tūlas lietuvis gali pasakyti, kokios knygos tuomet gabentos be „Aušros“ ir „Varpo“?
Komentaras, svarbiausia, užčiuopia tendenciją, kuri man pačiam rūpi ir neduoda ramybės: mūsų politinėse diskusijose dėl kalbos svarbiau ne tai, ką norima pasakyti, bet tai, kaip norima pasakyti. Suprask, lietuviams rūpi ne ištaros turinys, bet jos forma. Išgirdęs šią mintį suklusau. Tiesiog tikėjausi plėtotės – kas tai daro, kaip tai daro, kokių padarinių tai turi mūsų viešajai erdvei. Bet, deja, galbūt dėl laiko stokos, galbūt dėl autorinio sprendimo paskatinti mąstyti patį klausytoją tebuvo dar pora sakinių. Ir taškas. Bet, mano galva, ši mintis per daug svarbi, kad būtų palikta tik kaip spontaniška įžvalga. Ir štai kodėl – ji leidžia interpretuoti žodį kaip politinį veiksmą.
Žodžio, kaip ir kalbos ar raidės, politiškumas gali būti suprastas pagal tai, kuo labiau rūpinamasi – forma ar turiniu. Pirmuoju atveju ji tampa politine problema tuomet, kai siekiama įtvirtinti tam tikrą kalbėjimo ar rašymo būdą, taip sakant, sunorminti žodyną ar raidyną, padaryti jį kuo lietuviškesnį. Žodis supolitinamas prie jo prisilietus galios struktūroms, valstybinėms institucijoms. Kai turima omenyje, kad rūpinamasi žodžio turiniu, rūpinamasi ne tuo, kaip atrodo žodis, bet tuo, ką žodžiu norima pasakyti. Politiškumas atsiranda kaip realus nesutarimas tarp dalyvaujančiųjų viešuosiuose debatuose. Būtent per pirmąjį aspektą reiškiasi mūsų politika, o antrasis yra užmirštas. Net kai kalbame apie patį žodį, dažnai mėgaujamasi meditacijomis apie jo skambesį, ritmiką, vidinę energiją, sukeliamus fizinius pojūčius (prisiminkime kad ir šitą madingą, veik šamanišką pasvarstymą apie Lietuvą: „Širdim klausykit! Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų/ Pajusite medaus ir kraujo skonį,/ Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,/ Užuosit šieno ir liepynų kvapą,/ Regėsit baugų debesio šešėlį/ Per lauką bėgant... Taigi pamėginkim./ „El-ie“ bus „Lie“, „tė-u“ bus „tu“, „vė-a“ bus „va“./ Kartokite! Kartokit ir klausykit.“)
Lietuvis, užuot bandęs į žodį žiūrėti kaip į logosą, į jį žiūri tik kaip į pavėjui plevenantį garsų rinkinį.
Tačiau į žodį galima ir, sakyčiau, privaloma žiūrėti kitaip – jis turi turėti turinį. Tarkim, Lietuvos patyrimas neturėtų tapti tik fizine ekstaze, bet ir įsisąmonintu santykiu su jos praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Kitaip sakant, žodis – ir čia nekalbu tik apie Lietuvą – turi asmeninę ir kolektyvinę istoriją, patirtį bei keliamus lūkesčius, kurių žinojimas leidžia geriau suprasti kalbančiojo pasaulėžiūrą. Todėl iš pradžių visada yra žodis, tačiau toli gražu ne kaip skambi, bet kaip prasminga ištara. Lietuviakalbiams šį aspektą pajusti yra kiek sunku, nes, kaip buvo pastebėjęs Antanas Maceina, pats lietuviškas žodis „žodis“ neišreiškia galimų konotacijų, kurios randamos graikiškame „logos“. Pastarasis gali reikšti ir tiesą, ir tvarką, ir grožį, ir gėrį. Apvalytas nuo šių reikšmių, lietuviškas žodis tampa tik garsu. Lietuvis, užuot bandęs į žodį žiūrėti kaip į logosą, į jį žiūri tik kaip į pavėjui plevenantį garsų rinkinį. Dėl to ir pradžių pradžioje lietuviams rodosi ne Dievas kaip protingumas, o tik „dievas“ kaip žodis. Žinoma, ir čia galima bandyti apginti lietuvišką žodį. Tarkim, imantis tokios daukantiškos-banasavičiškos romantinės strategijos susieti vienus žodžius su panašiais skambančiais kitais. Taip, žodis, be abejo, sietinas su žadu, kuris gali reikšti ne tik kalbą, bet ir sąmonę, iš čia ir žadinti, prikelti iš miego, budinti. Tad tik žodis yra sąmoningumo teikėjas, iš letargiškos nebūties prikeliantis į būtį.
Bet, tiesą sakant, viso to nelieka, kai pradedame tais žodžiais mėgautis – grožėtis jų skambesiu ar rašymo būdu. Jie tampa bežadžiai žodžiai. Gražūs, bet savaime bereikšmiai, kaip žvaigždės danguje. Kai vadovaujamasi tokiu santykiu su žodžiu, visi mūsų kalbėjimai apie kalbą, žodžius ir raides yra tik romantizuoti, poetizuoti ir estetizuoti pasvarstymai, kurie visiškai nieko nekeičia. Istorinis pavyzdys: pirmieji „Aušros“ numeriai netampa mažiau svarbūs dėl to, kad išspausdinti kaip „Auszra“. Svarba atsirado dėl to, kas ten buvo rašoma, o ne kaip tai daroma. Ne raidės sukūrė Lietuvą, bet jomis rašiusieji.
Trumpai sakant, lietuviška žodžio forma nėra Lietuvos išlikimo, kultūros ir gerovės garantas.
Šiandienės aktualijos, prilygintos XIX a. tautokūros aušrai, – absurdas. Tuomet iš tiesų buvo galima kalbėti apie civilizacinį pasirinkimą tarp stačiatikiškos kirilicos ir katališkosios lotynų kultūros. Tuomet, panašu, rusų ir lietuvių romantinėje vaizduotėje forma buvo suvokiama kaip turinys. Ir tuomet tai galėjo tapti svarbiu, nors negalutiniu Lietuvos valstybingumo lūžiu. Mat, jei atsiranda įgūdis skaityti rusišką raidyną kartu užmirštant, kaip skaityti lotynišką, tai ne tik nulemia, kuri kalba yra lengviau išmokstama, bet ir tai, kokie tekstai tampa skaitomi. Išmoksti kirilicos – prarandi galimybę prisiliesti prie visos lotyniškosios lietuviškų tekstų tradicijos, ir vienintelėmis prieinamomis lieka XIX a. antros pusės cenzūruotos carinės knygelės. Jei nori daugiau – imkis rusiškos spaudos su tolesne kultūrine integracija. Ir, atvirkščiai, jei moki lotynišką abėcėlę, gali perskaityti visą laisvą, carinės valdžios necenzūruotą raštiją. Kitaip sakant, XIX amžiuje lotyniški rašmenys buvo ne tik civilizacinis pasirinkimas, bet ir istorinės patirties išlaikymo priemonė – galimybė prisiliesti prie vakarietiškos patirties ir ją įkūnyti savo kasdienybėje.
Politinių aktualijų pavyzdys: neabejotinai gerų intencijų vedami nūnai kai kurie Seimo nariai suskato apriboti televizijos programas rusų kalba. Lyg ir nieko. Bet ką tai realiai pakeis, jei Daša ir dabar yra verčiama kaip Dovilė? Nuo to ši laida netampa lietuviškesnė ar neįgyja papildomos kokybės. Kaip ir dėl vardo „Daša“ laida nepraranda savo (ir taip menkos) kokybės. Kaip ir vadinamoji Rusijos geokultūrinė įtaka nesumažės vien dėl to, kad „Pirmojo Baltijos kanalo“ naujametinius žiburėlius pakeis netgi dar labiau apgailėtini lietuviški. Jei pradėtumėte rūpintis kalbėjimo turiniu, bet ne forma, tektų pripažinti, kad jokio skirtumo, koks raidynas ar kokia kalba masinės kultūros produkcijoje bus vartojama. Jokio. Lietuviai toliau bijos lenkų, o Lietuvos lenkai – Lietuvos valstybės; Lietuvos valstybė toliau bijos Rusijos, o rusai – negerbs Lietuvos valstybės. Trumpai sakant, lietuviška žodžio forma nėra Lietuvos išlikimo, kultūros ir gerovės garantas.
Tad, jei kovojama dėl tiesos, nekovojama dėl lietuviškos tiesos, bet dėl tiesos kaip tokios.
Šiuolaikinis lietuvių kalbos kaip valstybingumo pagrindo sureikšminimas pagrįstai gali būti siejamas su „Sąjūdžiu“. Jo programą gana taikliai yra suformulavęs Vytautas Landsbergis, teigdamas, kad „Sąjūdis“ tenorėjo sugrąžinti žodžiams (laisvė, suverenitetas, orumas, tėvynė...) jų tikrąjį turinį. Ši ištara, nors ir skambi bei įtikinama tuo metu, dabar turi (kaip ir tuomet galėjo) būti vertinama atsargiai dėl dviejų priežasčių. Pirma, tikrasis turinys negali būti sutapatinamas su lietuviška forma. Tiesa, kad tikrųjų turinių atkūrimas ėjo koja kojon su nacionalinės kalbos gynimo programa nuo rusinimo. Bet lietuviškumas kaip toks nors įgyja aiškią formą pats savaime jokio turinio nediktuoja. Kai kalbame apie žodžių turinius, kalbame apie idėjas, kurios gali būti suprastos universaliai. Jos gali įgyti skirtingas žodines formas, bet būti artimos savo turiniu. Tad, jei kovojama dėl tiesos, nekovojama dėl lietuviškos tiesos, bet dėl tiesos kaip tokios.
Antra, nors ir kaip simpatizuočiau (kai kurioms) V. Landsbergio teikiamoms žodžių prasmėms, reikia pripažinti, kad jos nėra išbaigtos ir pastovios. Dėl jų vyko, vyksta ir vyks ginčai. Tad ambicija sugrąžinti „tikrąją“ prasmę niekada nepasiekiama. Gali būti tik kuriama prasmė, kuria tikima, remiantis savąja pasaulėžiūra. Būtent diskusijų dėl žodžių (Kas yra šeima? Kas yra universitetas? Kas yra darbininkas? Kas yra gyvybė?) išdavos iš tiesų lemia mūsų gyvenimus, bet ne sprendimas dėl to, kaip turi būti užrašomas vienas ar kitas žodis. Tad, kai kovojame dėl tiesos, nekovojame tik dėl kažkokios tiesos, bet dėl konkrečios, mano tiesos. Tam nereikia kritikuoti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, o būti truputį filo-logais – mylėti sakomus žodžius kaip logosą, tam tikrą pasaulio tvarkos įsikūnijimą. Tai reiškia juos įprasminti ir kartu užmiršti visus šituos svarstymus dėl raidžių ir kovos su/dėl kalbos grynumo, t. y. žodžių įforminimo.
Komentaro autorius – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas.
