Birželio sukilimo dalyvių atminimas – gyvas

 

      Prieš 76-erius metus, pirmosiomis karo dienomis, Lietuvoje įsiplieskė Birželio sukilimas. Tai buvo unikalus ir didvyriškas Lietuvos naujosios istorijos įvykis, kai vienu metu visoje Lietuvoje pasipriešinta sovietiniam okupantui. Sukilimas nuvilnijo ir per Mažeikių apskritį. Ypač aktyviai sukilėliai veikė Lūšėje.  

Veikė aktyviai

1941 metų Birželio sukilimas prasidėjo dar vokiečiams neįžengus. Kaune buvo sudaryta Laikinoji vyriausybė ir daugelyje vietų atkurta lietuviška administracija.

Sukilimą parengė pati sovietinė tikrovė, paskatinusi priešintis režimui. Traukdamiesi raudonarmiečiai nužudė daug žmonių Rainiuose, Pravieniškėse ir kitur. Sukilėliai daugelyje vietų išlaisvino apie 3000 kalinių, išgelbėdami jų gyvybes.

     Sukilimas Mažeikių apskrityje įsiplieskė jau pirmąją karo dieną – 1941 m. birželio 22 d.  Pirmieji vokiečių kareiviai Mažeikiuose pasirodė tik liepos 3 dieną. Visą tą laiką sukilėliams teko saugoti visuomeninį turtą gyvenvietėse ir stoti į kovą su apginkluotais sovietiniais aktyvistais bei raudonarmiečiais.

Sukilėlių būriai susikūrė visuose Mažeikių apskrities valsčiuose. Aktyviau veikė Mažeikiuose, Barstyčiuose, Sedoje, Vaičaičiuose, Vegeriuose. Nemažai partizanų žuvo arba buvo sužeisti kovodami su raudonarmiečiais. Nepaisydami pavojų, sukilėliai veikė ryžtingai ir sėkmingai. Vien Ylakių būrys per savo veiklos laiką paėmė į nelaisvę 81 raudonarmietį.

Kai liepos pradžioje vokiečiai įžengė į Mažeikių apskritį, čia jau visur buvo sukurta sava administracija, nebebuvo sovietinės kariuomenės, vokiečiams kautis neteko, ir jie neprarado  nė vieno savo kareivio.

   

Kautynės Lūšėje

Jau pirmąją karo dieną Lūšėje susikūrė septynių sukilėlių būrys. Sukilėliai Lūšės geležinkelio stoties pastatą papuošė vainikais ir iškėlė trispalvę Lietuvos vėliavą. Tą pačią dieną jie padėjo Pikelių partizanams sunaikinti rusų apsaugos būrį ir įsigijo du lengvus ir vieną sunkų kulkosvaidį. Kautynių metu sužeisti du Lūšės būrio partizanai.

Birželio 24 d., 9 val. ryto,  iš Mažeikių į Lūšę atvyko traukinys su rusų kariškiais. Jie nuplėšė vėliavą.  Pagal telefonistės komjaunuolės Zubavičiutės nurodymą suėmė pasienio policininką Vincą Dubicką, stoties viršininką Vincą Blažaitį ir išsivežė juos Liepojos link.

     Traukiniui dar neprivažiavus Latvijos Priekulės stoties, rusai sužinojo apie Liepojos link besiveržiančius  vokiečius ir įsakė grįžti atgal. Apie grįžtantį traukinį Latvijos Vainodės mstl. stoties partizanai pranešė lūšiškiamas. Lūšės sukilėliai, vadovaujami atsargos leitenanto Henriko Adamkavičiaus, nusprendė išlaisvinti pagrobtus partizanus V. Dubicką ir V. Blažaitį. Paprašė Židikų partizanų, vadovaujamų K. Olšausko, atvykti į pagalbą.

     Grįždamas kariškių traukinys užvažiavo ant išardytų bėgių  ir nuvirto. Vagonai pasviro, iš nuvirtusio garvežio pasipylė garas. Sukilėliai atidengė ugnį. Po kurį laiką trukusių kautynių rusų karininkas iškėlė baltą vėliavėlę ir sušuko, jog pasiduoda. Jiems liepta sudėti ginklus ir pakėlus rankas išsirikiuoti. Traukinyje buvo trys politiniai vadovai, du laivyno karininkai su dešimčia  jūrininkų, penki sausumos karininkai su keturiasdešimt  kareivių, vienas suomis belaisvis ir kelios latvių šeimos. Kautynių metu žuvo du raudonarmiečiai ir septyni buvo sužeisti. Iš sukilėlių žuvo V. Dubickas ir partizanas Kostas Statkus. Abu po dviejų dienų palaidoti Pikelių miestelio kapinėse.

     Stoties viršininkas V.  Blažaitis, nors ir sužeistas, pasakė belaisviams kalbą, jog už sukilėlių areštavimą ir vežimą nužudyti jie galėtų būti sušaudyti, tačiau lietuviai brangina žmogaus gyvybę ir to nedarys.

Belaisviai labai susinervino pamatę, kad juos nelaisvėn paėmė tik 12 vyrų. Mat židikiškių pagalba atvyko pavėlavusi, jau mūšiui pasibaigus, o pavėlavo atvykti  todėl, kad židikiškiamas ruošiantis vykti į Lūšę, netyčia iššovė ant sunkvežimio kabinos pastatytas kulkosvaidis ir sužeidė sukilėlį Vincą Strikaitį. Jį ir dar vieną sužeistąjį paguldė į iš rusų atimtą sunkvežimį („polutorką“) ir vienas iš sukilėlių, husarų pulko atsargos karininkas, grafas Kazimieras Tiškevičius, išlydėjo juos į Skuodo (gal Liepojos) ligoninę. Narvydžių kaime, prie Apšės upės tilto, juos pamatė vokiečiai ir, palaikę rusais, pradėjo šaudyti. Žuvo vairuotojas ir grafas, laikydamas baltą vėliavėlę rankoje. Jie palaidoti Narvydžių kapinėse, vėliau K. Tiškevičiaus palaikai perlaidoti Kretingoje, Tiškevičių šeimos koplyčioje.     

     Belaisviai buvo uždaryti į girininkijos daržinę ir maitinami iš partizanų virtuvės. Vėliau perduoti vokiečiams Skuodo komendantūroje. Latvių šeimas laikinai priglaudė Latvijos ūkininkai. Vėliau latviai atvažiavę dėkojo už išlaisvinimą Lūšės partizanams.

     Tai vienintelis  toks  atvejis  sukilimo istorijoje. Traukinį nuvertė ir pasiduoti kariuomenės vadus privertė paprasti kaimo sukilėliai.

     Židikų valsčiaus partizanai sukilimo metu nelaisvėn paėmė apie 80 ir nukovė 22 sovietinius karius.

Sukilėlių likimai

Sukilėlių likimai susiklostė įvairiai: vieni pasitraukė į Vakarus, kiti pateko į sovietinius lagerius. 1944 m. grįžus sovietams, Lūšės geležinkelio priežiūros darbininkai Jonas Gricius, Kazys Keturakis, Leonardas Zubys ir jų brigadininkas Justinas Plukis (visi 1941 m. dalyvavę geležinkelio bėgių ardyme) buvo suimti ir be teismo išvežti į filtracijos lagerius Kemerovo srityje, tačiau byla nebuvo sudaryta,  ir visi po metų išleisti namo.

Kaip prisimena J. Griciaus sūnus Petras Gricius, gyvenantis Mažeikiuose, 1951 m. visi vėl buvo suimti ir karinio tribunolo nuteisti po 25 m. lagerio, iš kur jie visi grįžo 1956 metais paliegę, be sveikatos, o K.  Keturakis – sutrikusia psichika. J. Gricius mirė po metų, 1957-aisiais, kiti irgi nebeilgai gyveno.

Augustas Mylė (1921–2014) dirbo Lūšės kooperatyvo parduotuvės vedėju. Vėliau įstojo į Plechavičiaus  organizuotą Vietinę rinktinę. Ją vokiečiams išvaikius, kovojo Tėvynės apsaugos rinktinėje. Dalyvavo Sedos kautynėse. Po mūšio pasitraukė į Vakarus. Daug metų gyveno Kanadoje. Aktyviai dalyvavo šaulių veikloje. Parašė prisiminimus ,,Užrašai 1940–1946 m.“ Lietuvai atgavus nepriklausomybę, iš Kanados grįžo į  Lietuvą.

Paskaičius jo užrašus,  kilo mintis Lūšės mūšio 70-mečio proga įamžinti tą įvykį.

Įamžino atminimą

A. Mylė 2010 m. rudenį Laisvės kovų įamžinimo komisijos, veikiančios prie Mažeikių rajono savivaldybės, nariams Pranui Trakiniui, Algimantui Muturui, Rimantui Norkui ir Albertui Ruginiui parodė traukinio nuvertimo vietą ir vaizdžiai nupasakojo kautynių eigą.

Toje vietoje pastatytas paminklinis akmuo, kurį sukūrė Mažeikių dailės mokyklos direktorius Zenonas Steponavičius. Pastatė Mažeikių šaulių kuopa, vadovaujama Prano Trakinio. Parėmė LGGRT Centro Aukų rėmimo fondas ir Mažeikių rajono savivaldybė.

     2011 m. liepos 6 d. paminklinis akmuo buvo iškilmingai pašventintas Židikų parapijos klebono Egidijaus Jurgelevičiaus. Dalyvavo Seimo narys, rajono ir vietos valdžia, šauliai, buvę tremtiniai, moksleiviai. Aidėjo patrankos šūviai ir skambėjo Mažeikių politinių kalinių ir tremtinių choro ,,Atmintis“ dainos. Lūšės mūšio dalyvis Augustas Mylė dalijosi prisiminimais.

     Jau nebėra mūšio paskutinio liudininko Augusto...  Tik  paminklinis akmuo primena praeiviui apie narsių ir ryžtingų Birželio sukilėlių čia laimėtas kautynes su okupantais.

Albertas RUGINIS

Puslapį parengė Gajutė ABELKIENĖ

Nuotraukos iš redakcijos archyvo

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode