Istorija neturi pabaigos

 

Liepos 6-ąją švenčiame pirmojo suvienytos Lietuvos valstybės valdovo, kunigaikščio Mindaugo vainikavimo karaliumi šventę – Valstybės dieną. Praėjo jau ištisi šimtmečiai, bet iki šių dienų išliko gyva Tautos didybė ir atmintis.

Patvirtinta garbinga kilmė

Šių metų Mindaugo vainikavimo karaliumi šventės išvakarėse Lietuvoje nutiko gana įdomių dalykų, kurie vienaip ar kitaip susiję su įdomia Lietuvos istorija ir Mažeikiais.

Į bendrą kontekstą gražiai įsipynė gegužės 15 d. vykęs  renginys Šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje. Grafas Anton von Gravrogk (beje, vienintelis Lietuvoje turintis grafo titulą) pranešė, kad šio renginio patronai yra kilmingų didikų Urachų (Herzog von Urach Graf von Württemberg) šeima. Viena iš sudėtinių šventės dalių buvo ceremonija, kurios metu įteikti kilmės liudijimai LDK Kilmingųjų palikuonių bendrijos ir Kilmingųjų susivienijimo nariams bei LDK piliečių simboliniai pasai ir insignijos. Mažeikiškis Kazys Strazdauskas ir jo dukra Santa buvo vieni iš tų, kuriems kol kas vieninteliams Žemaitijoje ir Klaipėdos krašte tokiu būdu buvo patvirtinta kilmė iš kilmingos Drozdovskyje giminės, turinčios herbą Vanagas (Jastrzębiec), ir įteiktos atitinkamos garbingos regalijos.

Taip pat vyko Šv. Adalberto – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – riterių ordino ceremonialas, naujų riterių titulavimas, naujai sukurtų patvirtintų herbų kilmės liudijimų įteikimas, asmenų apdovanojimas už indėlį į LDK istorinį kultūros paveldo puoselėjimą.

Renginyje dalyvavę VšĮ LDK Atminties rūmai,  Šv.Adalberto – LDK – riterių ordino, Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos, LDK Kilmingųjų susivienijimo, LDK Kilmingųjų palikuonių bendrijos, Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos nariai bei kiti svečiai dosniai aukojo Marijos Krikščionių Pagalbos dukterų instituto (seserų saleziečių) globojamo Palemono vaikų dienos centro veiklai paremti.

Šv. Adalberto relikvijos Kaune

     Netrukus, gegužės 21 d., Kauną pasiekė šv. Adalberto-Vaitiekaus relikvijos. Tarptautinio šv. Adalberto riterių ordino nariai bei dvasininkai rūpinosi jų pargabenimu, o puoselėjant senovines tradicijas, šv. Adalberto relikvijos į Kauną atplukdytos laivu ir iškilmingai atlydėtos į Rotušės aikštę. Čia riteriai ir Gniezno katedros klebonas kanauninkas relikvijas iškilmingai įteikė broliams pranciškonams, kurie įsikūrę Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje. 

Šventėje dalyvavo gausus būrys tikinčiųjų, dvasininkų, brolių pranciškonų kvietimu atvyko organizacijų, puoselėjančių Lietuvos istoriją, remiančių istorinių paminklų atstatymą, patriotiškai auklėjančių jaunimą, nariai: Kauno Povilo Plechavičiaus mokyklos kadetai, Lietuvos skautų, šaulių, Kauno apskrities bajorų draugijos, VšĮ LDK Atminties rūmai, Šv. Adalberto – LDK – riterių ordino, Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos, Jotvingių Kryžiaus riterių ordino vėliavos, garbės sargyboje stovėjo šarvuoti riteriai su LDK simbolika, tautiniais kostiumais pasipuošęs jaunimas. Šv. Mišias kartu aukojo Lenkijos ir Lietuvos dvasininkai. Renginyje dalyvavo asmeniniu grafo Anton von Gravrogk kvietimu Lietuvoje viešėję žinomos Europoje kilmingos šeimos atstovai Karlas Urachas (Karl Anselm Fürst von Urach Graf von Württemberg) bei jo zmona Fürstin Uta Marija.

Gniezno arkivyskupo dovanota šventojo Adalberto kaulo dalis – pirmojo laipsnio relikvija, atgabenta į Lietuvą, kur dar gyvas būdamas taip troško atvykti šv. Adalbertas. Nuo šiol relikvija visą laiką bus Švč. Trejybės – šv. Adalberto altoriuje. Žmonės galės ateiti ir melstis prie šios relikvijos, prašyti užtarimo. Šv. Jurgio bažnyčia relikvijų saugojimui pasirinkta neatsitiktinai. Ji įsikūrusi Nemuno ir Neries santakoje, kuri senaisiais laikais, kai būdavo keliaujama laivais, buvo savotiški vartai į Kauno miestą. Čia buvo įsikūręs uostas, čia puikuojasi Kauno pilis.

Kitapus Nemuno buvo jau nebe Lietuvos žemės, tad galima sakyti, kad ši vieta buvo ir savotiški Lietuvos vartai, iš čia buvo keliaujama į tuometinę sostinę Kernavę, vėliau į Vilnių, tad ši upių santaka būtų buvusi neišvengiama šv. Adalberto sustojimo vieta, jei jam būtų pavykę pasiekti mūsų kraštus.

Šv. Adalbertas gimė 956 m. Bohemijos didiko šeimoje. Mokslus baigė Magdeburge ir buvo paskirtas Prahos vyskupu. Nerami misionieriška širdis vertė nešti Dievo žodį apie jį dar negirdėjusiems kraštams. Jis buvo pirmasis misionierius, pasiekęs baltų gyvenamus kraštus. Pamokslavo Prūsijos ir Lietuvos pasienyje, kur 997 m. netoli Žuvininkų (dabartinė Kaliningrado sritis) buvo nužudytas.

Persipynusi istorija

Unikalios XV a. gotikinės Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios atstatymu besirūpinantys broliai pranciškonai  gavo solidžią paramą, kurią Švč. Trejybės-šv. Adalberto altoriaus restauracijai paaukojo kunigaikštis Karlas Urachas bei jo žmona.

Dar vienos iškilios ir kilmingos  šeimos atstovas grafas Anton von Gravrogk laikraščiui „Būdas žemaičių“ sakė, kad von  Urachų šeima viešėjo ir dalyvavo renginiuose Lietuvoje  jo asmeniniu kvietimu. Kilmingi svečiai taip pat labai domėjosi LDK atmintį puoselėjančių organizacijų veikla bei jų narių atliekamais darbais.

Kunigaikštis Karl Anselm Fürst von Urach yra Lietuvos globėjo šv. Jurgio I laipsnio ordino kavalierius, jo darbai yra sektinas pavyzdys tiems, kurie esame neabejingi Lietuvos istorijai ir kultūriniam paveldui. Visai tikėtina, kad Urachų ir Gravrogkų keliai istorijos vingiuose buvo ne kartą susikirtę ir anksčiau.

Tuo tarpu mūsų pašnekovo A. von Gavrogk giminės istorijos šaknys siekia 1135 metus. Jo protėviai kilę iš senos grafų von Grawrogk ir baronų von Goes bei von Haren giminių. Bernard von Haren 1253 metais buvo Memel (Klaipėda) ir Kuldigos komturas. 1259 metais būdamas Livonijos (Kalavijuočių) Ordino Didžiuoju Magistru, žuvo Skuodo mūšyje. Gravrogkai kilę iš Rheinland-Pfalz, kur XIV–XV a. užėmė aukštas pareigas, o LDK XVII a. valdė beveik visą šiaurės Lietuvą. Grafas Jeremiasz Grawrogk 1664–1679 metais buvo Biržų kunigaikštystės seniūnas ir kunigaikščių Radvilų dvarų valdytojas.  

Ieškant kokių nors sąsajų su mūsų kraštu, paaiškėjo, kad Telšių bernardinų vienuolyno gvardilijonas provincijolas Ambrozijus Gravrokas, miręs 1825 m., yra čia palaidotas.

Senelis Antanas Gravrokas labai trumpai mokėsi Telšių mokykloje, vėliau keliai jį nuvedė į platų ir margą pasaulį. 1923 m. buvo vienas pagrindinių Klaipėdos krašto sukilimo organizatorių. 1932–1933 m. Kauno miesto burmistras  1932–1934 m. Lietuvos miestų sąjungos pirmininkas. 1944–1950 m. Kauno valstybinio universiteto, o nuo 1950 m. Kauno politechnikos instituto profesorius.

Mindaugo palikuonis

Gana neįtikėtina, tačiau Lietuvos istorijai ir paveldui daug dėmesio skiriantis Karlas Urachas yra ne kas kitas, o tiesioginis paskutinio karaliaus Mindaugo II palikuonis. Jo gyslomis teka Albanijos, Bavarijos, Didžiosios Britanijos, Lichtenšteino, Liuksemburgo, Monako, Portugalijos ir Rusijos karališkųjų šeimų kraujas. Siekdamas, kad Lietuvos kultūra būtų labiau žinoma užsienyje, princas remia lietuvių kultūros centrą Vokietijoje, o ir pats mokosi lietuvių kalbos. Jis vis dažniau lankosi Lietuvoje, stengiasi užmegzti pažintis su įvairiais žmonėmis. Vienas iš jo užsibrėžtų tikslų – sutvirtinti ryšius tarp Lietuvos ir Europos kilmingųjų šeimų.

Įdomus klausimas, ar Mindaugas II buvo XIII amžiuje gyvenusio karaliaus Mindaugo giminė ir kokios tai buvo sąsajos.

Įvairiuose šaltiniuose nurodoma, kad, jeigu sutiksime, jog Gediminas buvo Mindaugo giminaitis, o tai – labai tikėtina, tai tokia galimybė yra. Tuo tarpu giminystė su Gediminu – neabejotina. Iš tiesų, Gedimino kraujo turi visi Europos aristokratai, ir tas kraujas ateina per šimtus ir tūkstančius linijų, nes aristokratų genealogija yra daug kartų susipynusi. Suprantama, kad tokia prasme Gedimino palikuonis buvo ir mūsų Mindaugas II – Wilhelmas II von Urachas. Einant trumpiausiu jo ir Gedimino giminystės keliu, jis būtų 14-osios kartos Gedimino palikuonis. Iš viso tarp jo ir Gedimino galima surasti bent 353 giminystės linijas. Šie duomenys galbūt ne visi ir nepakankamai tikslūs, nes reikia apdoroti duomenis apie milijonus protėvių, tačiau bendrą tendenciją jie atskleidžia.

Istorijos smalsuoliams verta priminti nelabai žinomą faktą, kad Lietuva 1918 m. vasario 16-ąją paskelbė savo nepriklausomybę nuo Rusijos imperijos ir tų pačių metų liepos 4 dieną Lietuvos Taryba visuotiniu balsavimu nusprendė pakviesti jo šviesybę princą Wilhelmą von Urachą, antrąjį Uracho kunigaikštį ir Württembergo grafą, tapti Lietuvos karaliumi (!), tačiau praėjus keliems mėnesiams po jo išrinkimo, kai paaiškėjo, jog Vokietija pralaimės Pirmąjį pasaulinį karą, lapkričio 2 dieną Lietuvos Taryba panaikino savo sprendimą ir paskelbė Europai bei pasauliui apie Lietuvos Respubliką.


Pakeliui į Cilane

Šių įdomių įvykių kontekste pasidalinti savo įžvalgomis ir vertinimais paprašėme LDK Kilmingųjų susivienijimo vadą profesorių Tadą Sudnicką.

„LDK Atminties rūmai įsteigti tik 2012 m. Vieni iš jų tikslų yra rengti, pristatyti bei įgyvendinti specialiąsias programas, skatinančias asmenų, ypač jaunimo, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos istorijos, genealogijos, heraldikos, paveldo pažinimą. Ji turi daug panašumo su Bajorų sąjunga, tačiau jos nariais gali būti tik vyriškos linijos palikuonys. Tik susikūrusi, organizacija išsikėlė tikslus bendradarbiauti ir patekti į Europos kilmingųjų sąjungą – Cilane, kurios nariais yra 15 valstybių. Tai labai uždara organizacija, todėl reikia glaudžių asmeninių kontaktų ir įdirbio, kad šios organizacijos vartai atsivertų ir Lietuvai. Vienas iš tokių simpatikų Lietuvai, su kuriuo man tenka bendrauti, yra baronas, Lietuvos garbės konsulas Vokietijos Federacinės Respublikos Badeno-Viurtembergo federalinėje žemėje prof. dr. Baronas Volfgangas Hermanas fon Štetenas (Wolfgang von Stetten), kuris yra ir ES parlamento narys. Mūsų veikla labai svarbi daugeliu aspektų. Esame pakeliui į Cilane ir tai bene paskutinė vieta, kur Lietuva dar neturi jokio statuso. Tapus šios bendrijos nariu, būtų simboliškai grąžintas dar vienas valstybingumo atspalvis – visavertė valstybė, turinti visus reikalingus požymius ir tapatybę“, – sakė profesorius T. Sudnickas.

Post scriptum

Lietuvą valdė penkios karališkosios dinastijos: Mindaugo (1236–1285), Gedimino (1285–1440), Jogailaičių (1440–1569), Poniatovskių (1764–1795) ir Württembergų (1918), bet per visą savo istoriją Lietuva turėjo tik du karalius: Mindaugą I, pradėjusį valdyti 1253-aisiais, ir Mindaugą II, buvusį karaliumi vos kelis mėnesius 1918 m. Visi kiti monarchai, valdę Lietuvą, turėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio, bet ne Lietuvos karaliaus titulą.

Vytas Aleknavičius

Nuotraukos iš asmeninio albumo:

01 -Dviejų garbingų giminių atstovai – Anton Gravrogk (kairėje) ir Karl Urach.

02- Anūkas atsiėmė Prezidentės apdovanojimus, skirtus seneliams Gravrogkams

Autoriaus nuotr.

03 - Kilmingumo įrodymo regalijos.

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode