Kai ko nors bijome – visada prisiminkime drąsiausiuosius

 

Sausio 27 d. visame pasaulyje minima tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena. Pagrindinis jos simbolis – Aušvico koncentracijos stovykla. Apie šią žmonijos gėdą yra kalbėta daug, bet retas, už Lenkijos ribų žino žmogų, kuris savanoriškai pateko į Aušvicą siekdamas išsiaiškinti, kas ten vyksta, ir žinias perduoti Lenkijos pogrindžio vyriausybei. Manyčiau, Lietuvos skaitytojams taip pat bus įdomu sužinoti apie žmogų, kuris be galo gerbiamas kaimyninėje šalyje. Kai kurie jo biografijos etapai gali priminti ir tuos herojus, kurie vertinami ir gerbiami Lietuvoje.

Tai buvo Lenkijos kariuomenės kapitonas Witoldas Pileckis, kovojęs 1919–1920 m. kare su sovietais. Lietuvos skaitytojui gal bus įdomu, kad po kovų šis žmogus studijavo Stepono Batoro universitete ir gyveno Vilniuje, čia gimė jo vaikai. 1939-aisiais prasidėjusio karo metu likimas jam lėmė susikauti su abiem savosios tėvynės priešais – Vokietija ir SSRS. Net po pralaimėjimo nelygioje kovoje Pileckis nepasidavė ir greitai stojo į pogrindžio organizacijas, nes jautė, kad neturi kito pasirinkimo – tik kovoti. Būtent dėl šių priežasčių jis nusprendė sužinoti, kas dedasi neseniai vokiečių įkurtoje Aušvico koncentracijos stovykloje, ir tyčia leidosi suimamas. Pileckio tikslas buvo išsiaiškinti, kokio tipo ta stovykla, kiek čia atvežama žmonių, kokios jų kalinimo sąlygos. Juk pradžioje tai buvo stovykla, skirta laikyti vokiečiams neįtikusius lenkus, ir tik po tapo Europos žydų žudynių vieta ir simboliu.

Tai, ką jis čia pamatė, šokiravo net per daug. Ir ne tik jį patį. Witoldo raportai iš Aušvico buvo pirmieji, ir tokie neįtikėtini, kad vos jie pasiekė Lenkijos emigracinę vyriausybę Londone ir šios sąjungininkus britus, niekas nemanė, kad tai, kas rašoma, – tiesa. Ne veltui iš pradžių raportai net buvo atidėti į šoną, kaip neįtikimi kūriniai, kuriais tiesiog siekta pritraukti įspūdžio. Taigi, net tie, kurie jau seniai bjaurėjosi Vokietijos nacionalsocializmu, paprasčiausiai negalėjo patikėti, kad per dieną nužudoma iki 8000 žmonių, daugiausia žydų tautybės. O juk Pileckis aprašė ir kitus neįtikėtinai žiaurius dalykus, kurie vyko Aušvice – priverstines sterilizacijas, medicininius bandymus su žmonėmis, seksualinius eksperimentus. Tai pribloškė net tuos, kurie, atrodo, galėjo tikėtis visko. O raportas šokiruojantis – aprašydamas 10-ąjį bloką, kur prievarta buvo vykdomi bandymai su vyrų ir moterų lytiniais organais, Pileckis pamini, kad nė vienas suimtasis iš jo neišėjo gyvas. Aprašomas ir kitas traumuojantis mirties stovyklų aspektas – kai dalis kalinių administracijos buvo padaromi privilegijuotais ir pradėdavo ne ką mažiau žiauriau engti savo vakarykščius draugus…

Pats Witoldas, pamatęs, kas vyksta, tikėjosi Aušvice sukelti masinį sukilimą. Išties kartu su kitais lenkų pogrindininkais jie neretai vykdydavo mirties nuosprendžius patiems žiauriausiems „kapams“, prižiūrėtojams, kurie neretai sadistiškai tyčiojosi iš aukų. Tikėjosi surasti daugiau norinčių kovoti iki mirties. Tai suprantama – toks kovingas buvo jo būdas, jis manė, kad su blogiu reikia kovoti negailint paskutinių jėgų. Kita vertus, karinė patirtis leido suprasti, kad sukilimas sėkme galėtų baigtis, tik partizanams palaikant iš išorės, o dar geriau – britams bombarduojant Aušvico prieigas. Todėl taip ir stengtasi perduoti informaciją į Londoną. Vis dėlto, ilgainiui supratęs, kad sukilimas baigtųsi greita ir žiauria daugelio stovykloje laikomų žmonių mirtimi, 1943 m. Pileckis su keliais draugais įvykdė Holivudo filmų vertą poelgį – apsirengę esesininkų uniformomis, jie pavogė žiauriojo stovyklos komendanto Rudolfo Hösso automobilį ir pabėgo į laisvę iš Aušvico.  

Netrukus, 1944 m., Raudonoji armija artėjo prie Lenkijos, tačiau aukščiausi Vokietijos nacionalsocialistų vadai galvojo ne tik apie beatodairišką gynybą, bet ir apie dvi ideologines užduotis, kurioms naudojo didelius resursus. Pirmoji, be abejonės, buvo Galutinis sprendimas, kuriuo siekta žūtbūt išžudyti visus Europos žydus. Antroji buvo kuo labiau sugriauti maištingąją Lenkiją – Heinrichas Himmleris net teigė, kad mažiau liūdės dėl nesėkmių fronte ir Raudonosios armijos prasiveržimo, jei tik pavyks nuo žemės paviršiaus nugriauti Varšuvą – miestą, kuris šimtus metų trukdė vokiečių žygiui į Rytus… Susidarius tokiai padėčiai, lenkų pasipriešinimas suorganizavo herojišką pasipriešinimo žygį – Varšuvos sukilimą, kuris vokiečių buvo žiauriausiai numalšintas atsiuntus pačių žiauriausių karo nusikaltėlių armijas, tiesa, kai Josifo Stalino įsakymu sovietų kariuomenė tik stebėjo iš kitos Vyslos pusės, „pamiršusi“ apie propagandines transliacijas, kuriomis žadėta ateiti lenkams į pagalbą. Net ir sukilimo metu Witoldas rodė neeilinę drąsą – neretai buvo pastebimas sėkmingai naikinantis vokiečių tankus, nusprendusius šeimininkauti miesto gatvėse. Himmleris troško matyti Varšuvą sugriautą iki pamatų ir visus miesto gyventojus išžudytus. Jo planas nepavyko, tačiau, sovietams taip ir nesuteikus pagalbos, vokiečiai pavertė Varšuvą labiausiai sugriautu Europos miestu. Pileckis buvo suimtas ir, jo didelei laimei, karo pabaigoje jį išvadavo britų pajėgos, kurioms kadaise tiekė tiek daug reikalingų žinių. 

Nors karo pabaigoje jis atsidūrė Londone, kur galėjo sėkmingai likti ir būti vertinamas britų žvalgybos už savo didžiulę patirtį, Witoldas nusprendė grįžti į tėvynę, kur svetima pavarde rinko duomenis apie SSRS planus sovietizuoti Lenkiją. Net turėdamas žinių, kad greitai bus suimtas, jis nusprendė likti. To reikalavo jo vertybės – meilė tėvynei ir Dievui, juk Pileckis buvo ne tik didelis Lenkijos patriotas, bet ir karštas katalikas. Jis negalėjo ramiai žiūrėti, kas vyksta „išvaduotoje“ Lenkijoje, kai masiškai dingsta tie, kurie kovojo už tautos išlikimą ir jos dvasios tvirtybę. Todėl jis atmetė net savo vado – generolo Władysławo Anderso kvietimą žūtbūt sugrįžti. Patys žiauriausi komunistinės Lenkijos saugumo tardytojai tardė suimtą Pileckį, naudojo daugybę sadistinių kankinimo būdų. Tačiau jis neišdavė nė vieno jam padėjusio žmogaus. Paskutinį kartą matydamas žmoną, jis prasitarė, kad Aušvice patirti tardymai ir kankinimai, palyginti su tuo, ką teko iškentėti „liaudies Lenkijos“ kalėjime buvo tik mažmožis... O kankino dažnai savi, tačiau tie savi taip pat buvo fanatiškai įtikėję bolševikine ideologija, manė, kad visi, „kurie ne su mumis, – yra prieš mus“. Žinoma, net neverta lyginti, kas daugiau pakenkė Vokietijos Reichui ir jo planams sugniuždyti Lenkiją visiems laikams – komunistinės Lenkijos saugumiečiai ar vienui vienas Witoldas Pileckis…

1948 m. kovą Pileckis Varšuvoje buvo apkaltintas kaip britų šnipas ir nubaustas mirties bausme. Jo paskutinius žodžius atspėti nesunku: „Gyvuok amžinai nepriklausoma Lenkija!“ Jo kapas taip niekada nebuvo surastas. Jo kova prieš sovietų dominavimą Lenkijoje sutrukdė Pileckiui tapti ikona. Komunistinėje Lenkijoje apie jį nebuvo kalbama, nutylima ir jo herojiška kova prieš vokiečius. Reabilituotas jis tik 1990 m., o 2008 m. po mirties gavo aukščiausią Lenkijos valstybės apdovanojimą. Tačiau dabartinėje Lenkijoje Pileckis yra vienas didžiausių herojų, jam nuolat statomi paminklai. Štai 2017 m. vasarą vienas buvo atidengtas Varšuvoje. Tačiau prisiminimas, neretai dar svarbesnis už patį paminklą. Štai vyriausiasis Lenkijos rabinas Michaelas Schudrichas apie jį taip pasakė: „Kai Dievas kūrė žmogų, jis mintyse norėjo, kad visi būtų tokie kaip Witoldas Pileckis.“ Aktualus jis turėtų būti ne tik lenkams. Pirmasis nudengęs kraupų paslapties šydą ir atskleidęs tai, kas vyksta Aušvice, dalyvavęs Varšuvos sukilime ir antisovietiniame pasipriešinime, jis pasižymėjo ir tomis vertybėmis, kurios aktualios visų tautų žmonėms. Kad ir Lietuvos – jo skrydis į Lenkiją atgal per „Geležinę uždangą“ iš Londono primena skrydį, kurį Juozas Lukša atliko iš Paryžiaus. Jo patirti žiauriausi kankinimai primena tuos, kuriuos patyrė Adolfas Ramanauskas. Jo kalba teisme ir palaikų likimas primena ir Lietuvos partizanų vado Jono Žemaičio gyvenimo kelio pabaigą. Todėl tokios istorijos galėtų vienyti ir artinti kaimynines lietuvių ir lenkų tautas, tegul turinčias savų herojų, bet gerbiančias juos ir vertinančias. O ir apskritai – atminimas tokių žmonių kaip Pileckis mums visiems, nepaisant skirtumų, reikalingas, siekiant pasisemti stiprybės savo kovoms ir teisingiems pasirinkimams gyvenime. Tada, kai viskas tampa išties sunku, kai aplanko baimė – visada verta prisiminti pačius drąsiausiuosius.

Simonas Jazavita, Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas, Kauno miesto muziejaus muziejininkas, Lietuvos karo istorijos draugijos valdybos pirmininkas, 2018 01 29

Bernardinai.lt

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode