Beveik suaugęs – naujas raidos etapas, dar nepažintas visuomenės

 

Nežinau, ko noriu, nežinau, kur dirbti, iš tiesų – nežinau nieko. Taip galėtų pasakyti nemaža dalis jaunuolių, ką tik baigusių mokyklą ir susidūrusių su prieš juos atsivėrusiu galimybių vandenynu. Pasirodo, nežinomybė – visiškai normali, o etapas, į kurį pateko jaunas žmogus – naujas, tik prieš 20 metų mokslininkų pripažintas unikaliu. Tai – besiformuojančios suaugystės metas, kai išsinėręs iš paauglystės odos žmogus žengia savarankiško gyvenimo link.

„Priešingai nei mokslinėje aplinkoje, kurioje jau pripažinta ir sutarta, kad ši gyvenimo fazė yra unikali, visuomenėje nėra aiškaus įvardijimo, kas tai ir kaip turėtų elgtis to etapo amžiaus žmonės. Dėl to ir atsiranda jausmas, jog lyg nepriklausai nei ten, nei ten“, – aiškina Mykolo Romerio universiteto psichologijos instituto lektorius, raidos psichologas Rimantas Vosylis.

Pašnekovas pasakoja, kaip šiuolaikinis jaunimas pasaulyje ir Lietuvoje supranta tapsmą suaugusiuoju ir kokius kriterijus laiko svarbiais tam, kad pasiektų šį gyvenimo etapą iš, rodos, vis labiau užsitęsusio paauglystės tarpsnio.

Ar apskritai egzistuoja universalūs kriterijai, kuriais būtų galima nustatyti, kada žmogus tampa suaugęsiu?

Pastarųjų kelių dešimtmečių tyrimai, nagrinėjantys panašius klausimus rodo, jog jokių universalių kriterijų, kalbant apie žmogaus tapsmą suaugusiuoju, nėra. Paauglystės pradžią gana aiškiai parodo prasidėję biologiniai pokyčiai, sietini su pubertatinio periodo pradžia, tačiau nusakyti jo pabaigą, ir ypač kada asmuo tampa suaugusiuoju, nebėra taip lengva. Dabartiniai mokslininkai vis labiau pabrėžia, jog skirtingose kultūrose egzistuoja skirtingi rodikliai, nusakantys asmens tapsmą suaugusiuoju. Vakarų kultūrose tapsmas suaugusiuoju siejamas daugiau su asmeninėmis savybėmis – savarankiškumu, nepriklausomybe nuo tėvų. Kituose pasaulio kraštuose gali būti visai kitaip, pvz., Kinijoje, labai vertinamas gebėjimas rūpintis savo gimdytojais ir kitais artimaisiais.

O kaip jaunimas Lietuvoje supranta suaugystę?

Mūsų jaunimas suaugystę suvokia panašiai kaip ir jų bendraamžiai Vakarų Europoje. Labiausiai akcentuojami nepriklausomybės, savarankiškumo ir atsakomybės ženklai, tokie kaip buvimas finansiškai bei emociškai nepriklausomiems nuo tėvų ir gebėjimas prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir jų pasekmes. Kita vertus, mūsų jaunuoliai akcentuoja ir gebėjimą pasirūpinti naujai sukurta šeima, kas, mano nuomone, yra dar vienas gebėjimo prisiimti atsakomybę ženklas.

Kita vertus, 18-25 metų jaunuoliai gyvenantys tiek Lietuvoje, tiek įvairiose Vakarų šalyse nurodo, kad darbinės karjeros pradžia ar santuoka nėra aktualūs tapsmo suaugusiuoju kriterijai. Įdomu tai, kad jauni suaugusieji (30-35 metų žmonės) paklausti, kada pradėjo jaustis suaugusiais, visgi nurodo ir įvairius pereinamuosius įvykius bei suaugusiojo vaidmenis (pvz., santuoka, pirmojo vaiko gimimas), po kurių jų gyvenimas tapo pastovesnis. Anot jų, tais gyvenimo momentais jų kaip suaugusiųjų jausmas tapo stipresnis. 

Kaip manote, kodėl taip yra?

Tiesa ta, jog savęs kaip suaugusio jausmas yra kintantis, plastiškas. Tai yra ne tik kultūriškai specifiška, bet ir keičiasi bėgant laikui, t.y. skirtingo amžiaus žmonės įvardina kiek skirtingas savybes ir įvykius, turinčius reikšmės tapsmui suaugusiuoju. 
Gali būti taip, jog jaunuoliui ne išgyvenant, o tik įsivaizduojant būsimą šeimos sukūrimą ar darbo susiradimą, yra per sunku įvertinti tikrąją šių įvykių reikšmę tapimui suaugusiuoju. Ir tik per patirtį atsiranda supratimas, kokią reikšmę tapsmui suaugusiuoju turi įvairūs gyvenimo įvykiai.

Vis dažniau yra kalbama apie išsitęsusį paauglystės laikotarpį. Ar šiais laikais dvidešimtmečiai – vis dar paaugliai?

Tiesa, jog žiniasklaidoje pasigirsta teiginių, jog turime išsitęsusį paauglystės laikotarpį. Tačiau skirtumai tarp 16-mečio ir 22-jų metų asmenų yra per daug dideli, jog ir vienus, ir kitus galėtume laikyti paaugliais.

Pabaigus vidurinę mokyklą jaunuolio gyvenime atsiranda daugybė naujų iššūkių bei lūkesčių iš aplinkinių. Tarp asmens raidą tyrinėjančių psichologų yra gana išplitęs „besiformuojančio suaugusiojo“ terminas, kuriuo apibūdinamas gyvenimo tarpsnis prasidedantis apie 18-us gyvenimo metus ir pasibaigiantis 25-29-ais gyvenimo metais. Tai tarpsnis, kurio metu jaunuolis palaipsniui tampa (išsineria iš paauglystės) suaugusiuoju. Daugelis tokio amžiaus jaunuolių gyvena atskirai nuo tėvų, turi žymiai daugiau nepriklausomybės, o kartu jau prisiima atsakomybę už savo gyvenimą. Anot raidos psichologų, šio amžiaus jaunuolis sprendžia vieną esminę raidos užduotį – „sugebėti atsistoti ant savo kojų“, t.y. tapti nepriklausomu, savarankišku, savimi pasirūpinti gebančiu asmeniu.

Kokius psichologinius iššūkius gali sukelti etapas tarp paauglystės ir suaugystės?

Priešingai nei mokslinėje aplinkoje, kurioje jau pripažinta ir sutarta, kad ši gyvenimo fazė yra unikali, visuomenėje nėra aiškaus įvardijimo, kas tai ir kaip turėtų elgtis to etapo amžiaus žmonės. Iš to ir atsiranda jausmas, jog lyg nepriklausai nei ten, nei ten (ten (nei paauglys nei suaugęs). Šis jausmas daugeliui jaunuoliui nėra malonus ir, manoma, jį sukelia šiam gyvenimo etapui būdingas neapibrėžtumas.

Kas lėmė šio naujo raidos etapo atsiradimą?

Viena pagridinių priežasčių – ekonominė. Itin sumažėjo darbų, kurie nereikalauja išsilavinimo, o tai reiškia, jog norint gauti geresnį darbą, jaunuoliai po mokyklos privalo mokytis ilgiau – edukacinis laikotarpis išsitęsia.

Taip pat yra pasikeitusi darbo kultūra. Anksčiau, sovietmečiu, žmogus būdavo „paskiriamas“ ir dažniausiai toje pačioje vietoje pradirbdavo visą savo likusį gyvenimą. Dabartinėje darbo rinkoje rasti pastovų darbą nebėra taip lengva– jaunuoliai ieško ne tik tinkančio, bet ir patinkančio darbo. Dėl to darbus jaunuoliai dažnai keičia, ieško geriau apmokamo bei tokio, kurį norisi dirbti. Abu šie pokyčiai skatina ir kitų svarbių pereinamųjų įvykių – santuokos, šeimos kūrimo – atidėliojimą.

Pastariesiems reikia finansinio saugumo. Nors tiesa, jog daugelis jaunuolių turi romantinius santykius, tačiau dažnai santuoka ir šeimos kūrimas atidedami vėlesniam laikui. Šios tendencijos yra ryškiai matomos: 1991 m. sutuoktinių amžiaus vidurkis buvo 22 m., dabar įprasta šioje statistikoje matyti 30-32 m. žmones.

Ar tai galėtų reikšti, jog santuoka jaunuoliams nebėra vertybė?

Nemanau, kad taip yra. Daugelis jaunuolių, galvodami apie savo ateitį tikrai mato ir šeimos kūrimą. Retas renkasi ir nori būti vienas. Tačiau šeimą kurti, kai nėra stabilumo karjeroje ir turint gana menkas pajamas, yra gana sunku ir nesaugu. Dėl to daugelis teikia prioritetą karjerai, o santuoka ir šeima atidedama vėlesniam laikui. 
Beje, kalbant apie pačią santuoką, jos reikšmė jaunimui tiek Lietuvoje, tiek daugelyje Vakarų Europos šalyse yra vis mažesnė. Daugelis porų pradeda gyventi kartu dar iki vestuvių, dalis apskritai nusprendžia nesituokti, tačiau kurti šeimą. Tikėtina, kad Lietuvoje gyvenimas kartu nesusituokus taps vis ryškiau matoma tendencija, bet tai nereiškia, jog šeima kaip vertybė taps mažiau svarbi.

O kaip skirtingos lytys suvokia suaugimą?

Ryškių skirtumų tikrai nėra. Kalbant apie visą populiaciją, rastume nežymių skirtumų – tikiu, jog daugiau merginų įvardytų šeimos vaidmenis, o vaikinai prioritetą skirtų darbinei karjerai. Tačiau nemanau, jog šie skirtumai yra tokie ryškūs, kad būtų labai aktualūs.

Kalbant apie socialinius vaidmenis, verta paminėti, jog moteris juos „prisiima“ anksčiau, nei vaikinai. Jos ankstesniame amžiuje susituokia, susilaukia pirmo vaiko. Šią tendenciją gali paaiškinti tuo, jog daugiau merginų nei vaikinų renkasi tradicinę gyvenimo eigą.

Tačiau šie skirtumai tarp lyčių išaiškėja nebent tada, kai kalbame apie kraštutines tendencijas – labai ankstyvą arba vėlyvą brandą. Itin ankstyvos brandos atvejai (kai tuokiamasi ir kuriama šeima labai anksti) būdingesni merginoms, o išsiskiriančiai vėlyva branda (ilgas gyvenimas tėvų namuose) pasižymi daugiau vaikinų.

Jaunuoliai dažnai sako, jog nori atrasti save. Ar ieškojimas irgi svarbus tapsmo suaugusiuoju bruožas?

Psichologinėje literatūroje „atrasti save“ yra apibūdinamas kaip vienas iš esminių tapsmo suaugusiuoju požymiu. Tai – tapatumo formavimasis. Tai yra ir „atsistoti ant savo kojų“ užduoties dalis. Žmogui tada tampa aišku, ko jis nori iš savo gyvenimo, atranda nišą visuomenėje ir santykiuose.

Tapatumo formavimasis prasideda ir itin aktyviai vyksta paauglystėje. Tai matosi iš dažnai keičiamos aprangos, mėgstamos muzikos, apskritai viso gyvenimo stilius. Bet tas pats tapatumo paieškos procesas vyksta ir vėliau – besiformuojančios suaugystės – etape, tik savęs paieškos yra susijusios su darbo ir santykių sfera, t.y. jaunuoliai bando įvairius darbus, romantinius partnerius ir t.t.

Ar per laikmetį kito tapsmo suaugusiuoju kriterijai?

Deja, patys tyrimai apie tapsmą suaugusiuoju pradėti vykdyti pastaraisiais 20 metų, tad sunku pasakyti, kokie kriterijai jaunuoliams buvo svarbūs anksčiau. Galima teigti, jog prieš keliasdešimt metų mažiau pažangiose visuomenėse kriterijai skyrėsi nuo modernaus pasaulio. Pavyzdžiui, indėnų kultūroje tapsmą suaugusiuoju paliudydavo šventinimas, apeigos, per kurias berniukas pripažįstamas vyru, o mergaitė – moterimi. Šiuo požiūriu, kriterijai šiandien tikrai yra kitokie.

Būdai, kuriuos jaunuoliai panaudoja siekiant atrasti save, yra kitokie – daugiau variantų, veiklos, gyvenimo būdų, kur jaunuoliai gali tyrinėti save. Dabar ne visi skuba šokti į studijas, renkasi darbą ar laikiną emigraciją. Tokios patirtys gali atsakyti į klausimą: „Ko aš noriu?“, o tada ir lengviau tikslingai to siekti.

O ar tiesa, jog savęs paieškų klausimas gali užklupti ir vidutiniame amžiuje?

Taip, be abejo. Tapatumo formavimosi procesas yra vykstantys nuolat, tik vėlesniuose metuose yra mažiau intensyvus. Būnant jaunuoliu yra įprasta jausti visuomenės spaudimą „apsispręsk dabar, nes vėliau bus sunku“. Ir tai tiesa – įsivažiavus į vieną darbą kažką keisti yra sunku.

Tačiau prie tų pačių klausimų žmogus grįžta visą laiką. Vyresnio amžiaus žmonės dažnai pergalvoja savo pasirinkimus, vertybes, darbą.

Koks ryšys yra tarp žmogaus amžiaus ir jo brandos?

Branda – tai yra visą gyvenimą vykstantis procesas. Tapsmas suaugusiuoju yra tik įžanga į tikrąjį brendimą. Amžius yra gana silpnas žmogaus brandos atspindys. Biologinė branda aiškiai pasimato fiziologiniais pokyčiais, tačiau psichologinę brandą lemia daugybė išorinių faktorių, o ne žmogaus amžius.

Taip galėtų būti iš dalies dėl to, nes moteris dažnai renkasi vyresnius partnerius, jau turinčius stabilų gyvenimą, tad vaikinai turi „padirbėti“, kol merginos jais susidomės. Bet vėlgi, šios tendencijos nėra absoliučios – pati branda visuomenėje yra labai įvairi.

O kaip jaunimą veikia draudimai? Dabar jiems tai ypač aktualu, kadangi įstatymai vis griežčiau apibrėžia jauno žmogaus teises vartoti alkoholį ir kt.

Iš tiesų, pats esu linkęs palaikyti alkoholio draudimo priemones. Tačiau pabrėžčiau vieną dalyką – tinkamą komunikaciją. Yra be galo svarbu pasakoti jaunimui apie tai, kodėl tokie įstatymai yra priimami. Žiniasklaidoje sklinda požiūris, jog šis įstatymas – vertybiniu pagrindu orientuotas draudimas, skirtas apriboti ir nuvertinti jaunuolius. Iš tikrųjų taip nėra. Įstatymas sprendžia rimtą socialinę problemą Lietuvoje, nes alkoholizmo rizika yra stipriai susijusi su amžiumi, kada jaunuoliai pradeda vartoti alkoholį. Tiems, kurie svaigintis pradeda 14-15 m., gresia daug didesnė tikimybė susirgti alkoholizmu artimoje ateityje negu tiems, kurie pradeda vartoti 20-21 m. Tikiu, jog šis įstatymas turės teigiamą efektą alkoholizmo problemos paplitimo mažinimui ir padės sumažinti probleminio alkoholizmo grupę. Tiesa, jog draudimai trukdo žmogaus norimai laisvei patirti, bet siekiant išspręsti tam tikras problemas jų reikia imtis.

Bernardinai.lt

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode