Pasakojimas apie mergaitę mėlynai lakuotais nagais, įtrauktas šeštokų vadovėlyje sukėlė didelį atgarsį. Tėvų pasipiktinimas sklando socialiniuose tinkluose.
[Red. past.: originalus pasakojimo tekstas pateikiamas straipsnio pabaigoje.]
Šiurpė „Mėlyni nagaiׅ“ neturėtų likti šeštos klasės lietuvių literatūros vadovėlyje.
Savaime tokio žanro istorijos nėra vengtinas tekstas. Visgi pateikiant šiurpę vadovėlyje užduotis turėtų būti tinkamai paruošta. Mokytojas turi kelti klausimus ir diskutuoti su mokiniais apie tai, kas gąsdina, kuo realistiškas pasakojimas, kas yra kitaip realiame gyvenime, ar smurtas gali būti pateisinamas ir pan. Tačiau pateiktas tekstas „Mėlyni nagai“ stigmatizuoja vienišas mamas. Taip pat nesunku pastebėti jog jis skatina ir stereotipinę nuostatą, kad išsiskirti savo išvaizda ar elgesiu yra blogai, gal netgi skatina smurtą prieš „kitokius“.
Kai kurios leidyklos bando apeiti tvarką ir mokykloms parduoti neįvertintus vadovėlius.
Prieš vadovėliui patenkant į mokinių rankas jis praeina nemažą kelią nuo leidyklos iki mokyklos. Pagal dabartinę tvarką, leidykla inicijuoja vadovėlio parengimą ir leidybą. Vadovėlio projektas yra pateikiamas Ugdymo plėtotės centro pasitelktiems vertintojams ir tik gavus jų vertinimą bei pataisius pagal pateiktus siūlymus, vadovėlis gali būti leidžiamas bei siūlomas mokykloms įsigyti. Deja, aiškėja, kad kai kurios leidyklos ne retai bando tai apeiti ir mokykloms parduoda neįvertintus vadovėlius.
Vadovėlių įsigijimo klausimo svarstyme turėtų aktyviai dalyvauti ir tėvai, priklausantys mokykloje veikiančiai savivaldai.
Kokias mokymo priemones įsigyti sprendžia pati mokyklos bendruomenė, todėl į šį sprendimo procesą turi būti įtraukti ir tėvai. Mokyklos vadovas, suderinęs su mokyklos taryba, turėtų priimti sprendimus, kiek ir kokių vadovėlių įsigyti. Juk vadovėlis yra perkamas ne vieneriems metams, o gali būti naudojamas ir ketverius, penkerius ar daugiau metų. Ugdymo plėtotės centras primena, kad prieš įsigyjant vadovėlius būtina pasitikrinti, ar informacija apie juos yra Bendrojo ugdymo dalykų vadovėlių duomenų bazėje.
Ar šeštokui tinkamas šiurpus pasakojimas su bloga pabaiga? Pats žanras – šiurpės – yra šiuolaikinė vaikų tautosaka. 7-12 metų vaikai kuria istorijas apie veikėjus ištinkančią žiaurią mirtį paslaptingomis aplinkybėmis, tuomet savo kūrybą jie perduoda draugams žodžiu arba skelbia internete. Virtualioje erdvėje galima rasti ne vieną bendraminčių grupę, kur vaikai pasakoja šiurpias istorijas, netgi lenktyniauja kuris šiurpesnę ar daugiau jų paskelbs.
Visais laikais vaikus domino siaubo istorijos, o mokykloje tokie tekstai gali išprovokuoti diskusiją jautriais klausimais – apie gėrį, blogį, priežastis ir pasekmes. Pasitelkiant pedagoginę patirtį tokios istorijos nagrinėjimas gali būti pretekstas mokiniui prisiliesti prie savo baimių ir mokytis su jomis susidoroti.
Ugdymo plėtotės centro informacija
---
Pateikiame tekste aptariamos šiurpės „Mėlyni nagaiׅ“ tekstą:
Gyveno kartą tokia šeima: mama ir dukrelė, jos gyveno be tėčio. Tai mergaitei buvo 6 metukai. Ir vieną kartą ji nusilakavo savo nagučius sodria mėlyna spalva. Tą dieną mama liepė nueiti jai į turgų nupirkti mėsos. Mergaitė turguje sutiko tokią mėsos pardavėją, kuri klausinėjo, kodėl mergaitė taip nusidažiusi nagučius. Mergaitė atsakė, kad jai taip patinka ir dėl to taip nusidažė. Senoji moteriškė įpyko ir teištarė mergaitei: „Tu pasigailėsi, kaip ir tavo šeima, kuri taip blogai tave auklėja.“ Mergaitė namo nebegrįžo.
Po poros savaičių mama ėjo pati pirkti mėsos ir, parsinešusi į namus, mėsoje rado mažučius pirštukus, kurių nagučiai buvo nulakuoti sodriai mėlyna spalva.
