Z. Tomilinienė: reikia išmokti ropštis į kalno viršūnę

 

Radijo stoties XFM laidoje „Lyderystės klubas“ svečiavosi „Krizinio Nėštumo Centro“ vadovė Zita Tomilinienė, kuri pasakojo tiek savo, tiek savo įkurto centro įkvepiančias istorijas. Tiesa, šiose istorijose Zitą visada lydėjo Dievo žodis ir žinojimas, kad Jis šalia.

Jei Dievas už mane, tai kas prieš mane? 

Zita augo katalikų šeimoje ir bažnyčia jai buvo pažįstama nuo vaikystės, nors gilesnio ryšio su Dievu ji pradėjo ieškoti, kai būdama penkiolikos metų apsilankė paauglių vasaros stovykloje su Jurgio Matulaičio bažnyčia. Po to lankė kassavaitinius kursus bažnyčioje. Būdama toje aplinkoje ir gilindamasi Zita suprato ir pajautė, kad Dievas ją saugo ir visada yra šalia. Kaip ji sako „jei Dievas už mane, tai kas prieš mane?”. Tai suteikė didžiulio pasitikėjimo ir užtikrintumo moters gyvenime. 

Gyvenimui bėgant ramiai ir sėkmingai, smūgį tikėjimui sudavė keli itin nemalonūs nutikimai. Zita išsiskyrė su vyru, o nėštumo metu teko patirti persileidimą. Gyvenimas vertėsi aukštyn kojom ir kilo klausimai „kodėl man? Kodėl dabar?“. Nors ir nebuvo lengva, bet reikėjo gyventi toliau. Dabar Zita pasakoja, kad skausmingi ir gilūs sukrėtimai, juos išgyvenus, suteikia stiprybės ir išminties. 

Geriausia ką gali daryti – dėkoti 

Vienas dalykų, kuriuos suvokė Zita visą tai patyrusi, kad ji tokia ne viena. Pradėjusi kalbėti su draugėmis, sužinojo, kad labai didelė dalis jų patyrė persileidimą. Tokia pati situacija ir kalbant apie skyrybas – didelė dalis porų Lietuvoje skiriasi. Supratimas, kad su šiomis problemomis nesi pasaulyje vienas pats toks, verčia nustoti galvoti „kodėl aš?“ ir atveria mintis, kad niekas kitas už tave patį nesukurs gero ir gražaus gyvenimo. Tokios mintys ir atėjęs supratimas leido Zitai įveikti krūvą neigiamų emocijų, kurios natūraliai atsirado įvykus nelaimėms, atleisti sau ir kitiems bei leido gyvenime judėti toliau. 

Kitas svarbus dalykas, kurį Zita labai aiškiai suprato eidama per skausmingas savo gyvenimo patirtis, kad niekas gyvenime nuo tavęs nepriklauso ir nieko pats negali suvaldyti, turėti, išsaugoti. Geriausia ką gali daryti – dėkoti už šią dieną ir stengtis ją nugyventi taip gerai, kaip gali tai padaryti. Moteris pasakoja, kad to ji ir išmoko – gyventi dabartimi, čia ir dabar, ir dėkoti už tai. O už ką kasdien dėkoti, turime kiekvienas, jei turime maisto, pastogę, esame sveiki, turime veiklą kuri mums teikia džiaugsmo… Sąrašas gali būti begalinis. 

Norinčių padėti atsirado daugiau nei tikėtasi 

Išmokusi skaudžias pamokas, Zita iš naujo išmoko džiaugtis gyvenimu ir branginti kiekvieną akimirką. Kiekvieną dieną namie su vaikais Zita jautėsi kaip savo gyvenimo tvirtovėje, kurioje buvo taip gera ir nesinorėjo išeiti, bet viduje atsirasdavo nerimas, kad kažkas šiuo metu visu tuo nesidžiaugia ir galbūt šaukiasi pagalbos. Kažkas kažkur laukiasi kūdikėlio, bet galvoja apie abortą ir net nenutuokia kokią nuostabią buitį gali susikurti. O kažkas gal tiesiog nusivylęs gyvenimu ir savimi ir nori nutraukti nėštumą. Šios mintys buvo pamatas, ant kurio paskui po truputį pasistatė Krizinio Nėštumo Centras. 

Prieš kuriant šią organizaciją, visa tai Zitai atrodė labai sudėtinga, biurokratiška ir baisu. Pradžioje nebuvo nei pinigų, nei bendraminčių, nei žinių. Kurį laiką Zita kovojo pati su savimi spręsdama, ar veikti toliau, bet vedina Dievo ir Jo stiprybės, pasitikėdama Juo po truputį pradėjo žengti pirmuosius žingsnius. Tuomet, Zitos žodžiais, vyko „daug įvairių stebuklų“. Šia idėja moteris dalinosi su visais, ką susitikdavo, ir taip greitai susirinko bendraminčių, kurie taip pat norėjo padėti tiem, kam to labai reikia.

Pradžioje Zita subūrė dešimties įvairių profesijų moterų iniciatyvinę grupę, kurioje visos analizavo problemas susijusias su abortais, vėliau, susimetusios po 100 litų įkūrė juridinį vienetą ir pradėjo skleisti žinią. Finansinė parama, be abejo, buvo būtina. Ieškodamos rėmėjų moterys sutiko vieną kunigą, kuris davė kontaktus žmogaus, jau rėmusio vieną iš kunigo vystomų projektų. Taip organizacija gavo labai svarbią pirmą finansinę paramą. Norinčių padėti žmonių atsirasdavo daugiau nei buvo galima tikėtis. Vieni prisidėdavo atiduodami savo vaikų išaugtus rūbelius, lovytes, žaislus, kiti prisidėdavo finansiškai. 

Atsiliepimas į poreikį grįžta grąža 

Visa organizacijos veikla lydima Dievo ir Jo daromų stebuklų. Zita pasakoja istoriją apie moterį, kuriai labai reikėjo finansinės paramos, kad galėtų susimokėti už būstą, nes kitu atveju ją būtų iškraustę. Tai vyko dar organizacijos veiklos pradžioje ir pinigų tikrai trūko, bet įvertinusios moters pagalbos poreikį jai pervedė reikiamą sumą. Stebuklas čia buvo toks, kad atsidariusi sąskaitą pavedimui atlikti Zita pamatė, jog tą dieną kažkas paaukojo organizacijai būtent tokią sumą, kokios reikėjo moteriai pagelbėti. Atsiliepimas į žmogaus poreikį, kančią ir skausmą grįžta grąža.

Organizacija nėščiosioms teikia pačią įvairiausią pagalbą priklausomai nuo poreikių. Krizinio Nėštumo Centras teikia tiek psichologinę, tiek socialinę, tiek materialinę ar finansinę pagalbą. Pati Zita pasakoja, kad dažnai pakanka su žmogumi tiesiog pasikalbėti ir jį slėgusioms problemoms pavyksta rasti sprendimą, o kartais tenka net surasti kur gyventi. Pagrindinis tikslas – priversti moterį pasijausti stipria ir ne vieniša ir taip išgyventi krizinį laikotarpį, kuris trunka apibrėžtą laiko tarpą. Vienai tai gali trukti savaitę, kitai kelias, bet krizė dažniausiai neužsitęsia ilgai. Ir nors krizė netrunka ilgai, tai kartais gali būti pakankamas laiko tarpas žmogui priimti netinkamus sprendimus gyvenime. Moterys, priėmusios sprendimą daryti abortą po to išgyvena dar daugiau – šis veiksmas padaro didžiulę įtaką moters savivertei, pasitikėjimui savimi ir visam tolimesniam gyvenimui. 

Reikia išmokti ropštis į kalno viršų

Didelė dalis krizių kyla dėl nemeilės sau, dėl nemokėjimo rūpintis savimi ir baimės, kad vaikeliui atėjus į gyvenimą viskas tik dar pablogės. Dažnai tokia nemeilė ateina iš vaikystės, šeimos. Neretai toks žmogus negavo meilės iš savo tėvų ir dabar nenori ar netgi bijo tą patį perduoti vaikeliui. Nors, kaip pašnekovė pasakoja, vaikas, atėjęs į šeimą, į ją atneša didžiulį džiaugsmą ir meilę, o anksčiau buvęs nemokėjimas mylėti nei savęs, nei kito pavirsta į meilės šaltinį. Čia dažnai įvyksta stebuklai, kai anksčiau nenorėjusios būti mamomis, susilaukusios vaikelio, moterys atranda visiškai naują gyvenimo prasmę. 

Apibendrinant Zita baigė pasakodama tai, kad daugelis mūsų, būdami „duobėje“, labai sunkiai įsivaizduojame, kad įmanoma patektį į kalno viršūnę. Ir atvirkščiai, būdami kalno viršūnėje, galvojame, kad ten ir liksime. Bet nei vienaip, nei kitaip nebūna amžinai. Reikia išmokti ropštis į kalno viršų, o būnant viršuje neužmigti ir nenuriedėti žemyn. Grįžtame prie to, kad geriausia yra gyventi čia ir dabar, daryti geriausia ką gali daryti duotuoju momentu ir džiaugtis akimirkomis.

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode