Dešimt Dievo įsakymų, arba Dekalogas, yra dešimt žodžių, Dievo apreikštų ant Sinajaus/Horebo kalno Mozei ir Izraeliui apie žmogaus dorovinį elgesį (Iš 20, 2–17; Įst 5, 6–21).
„Dešimt įsakymų yra Dievo apreiškimo dalis. Drauge jie mus pamoko, kas yra tikroji žmogaus prigimtis. Jie parodo joje slypinčias žmogaus esmines pareigas, o netiesiogiai – ir pagrindines jo teises. Dekalogas puikiai išreiškia prigimtinį įstatymą…“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas).
Įsakymų suskirstymas ir eilės tvarka istoriškai keitėsi. Katalikų ir Liuteronų Bažnyčios laikosi šv. Augustino įsakymų suskirstymo. Trys pirmieji įsakymai labiau pabrėžia Dievo, likusieji – artimo meilę.
Naujojoje Sandoroje Didžiuoju įsakymu mylėti Dievą ir mylėti artimą (plg. Mk 12, 28–31) Jėzus atskleidė Įsakymų dvasią.
Parengta pagal Dekalogą
Pirmasis
Kas yra mano Dievas? Tas arba tai, kam aš visas atsiveriu kaip savo būties šaltiniui ir gyvenimo prasmei. Atsivėrimas tikram Dievui arba netikram dievui padaro mano gyvenimą prasmingą arba beprasmį.
Dievui nebuvo būtina sukurti pasaulio ir žmogaus, bet jis panorėjo. Todėl mes ir esame, ir ne šiaip sau kokie, o esame jo paveikslas, galintys pažinti tiesą, galintys mylėti ir būti mylimi, galintys kurti ir pašaukti būti laisvi. Dievas nesukūrė pragaro. Tai jau vėlesnis – kūrinių veikalas. Žmogus ėmė savo laisvę vartoti blogam ir ėmė blogėti... Dievui nebuvo linksma, kai matė, kaip žemai nupuolė žmogus... Bet Jis savo meilės planą nutarė realizuoti iki galo: siuntė pranašus ir bausmes, davė per Mozę įsakymus ir galiausiai atsiuntė savo Sūnų Gelbėtoją, mirties ir blogio sunaikintoją, „kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3,16).
„Nėra jokių dievų, tik vienas Dievas“ (1 Kor 8, 4). Dievų kultas kyla iš to, jog žmogus, turėdamas įgimtą poreikį ieškoti Kūrėjo, atranda tikrai galingų ir paslaptingų jėgų, kurioms bando patikėti savo globą. Sakralinė stabmeldystė yra tikėjimas paslaptingomis galiomis, kosmine energija, gamta ar pan. Galutinis rezultatas – religinė tuštuma, beprasmybė. Nesakralinė stabmeldystė tai kokios laikinosios vertybės toks išaukštinimas, jog dėl jos žmogus nusižengia dorovės normoms ir pamiršta savo Kūrėją. Stabmeldystė yra godumas pinigų, malonumų, naudos, valdžios. „Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6,24). Pinigai ir kiti dalykai yra vertybės, reikalingos gyvenime, bet tampa dievuku, kai vertiname aukščiau už viską ir dėl jų pasirengę nusižengti dorovės normoms, savo žmogiškam orumui ir pareigoms. Negalima žmogiškų vertybių iškelti į Dievo vietą, nes tuomet jos tampa galybe, naikinančia patį žmogų, jo aplinką bei gamtą.
Pirmasis Dievo įsakymas yra visų kitų jo įsakymų įvykdymo pagrindas: kitų įsakymų vykdymas arba nusižengimas jiems liudija, kam savo sieloje statau altorių – Tikrajam Dievui ar stabams, netikriems dievams. Stabmeldystė yra įžūli, nes ji vykdoma prieš Dievo veidą: mylintis Dievas turi matyti, kaip jo mylimas žmogus save žemina.
Žmogus tampa panašus į savo aukščiausią vertybę, kurią garbina: jei Dievą – skaidrėja jo sąmonė ir gyvenimas, atsiranda nepraeinantis prasmingumo jausmas; jei stabus – ateina beprasmiškumas ir tuštumas. Jų stabai iš aukso sidabro, padaryti žmonių rankomis, turi ausis, bet negirdi, turi akis, bet nemato... panašūs į juos bus ir tie, kas juos dirba ir jais pasitiki (pagal Ps. 115, 4–8). Dievo garbintojai pilni gyvenimo džiaugsmo ir prasmės; stabmeldžiai apie save skleidžia mirties ir beprasmiškumo atmosferą. Garbindamas stabus žmogus praranda dvasinį jautrumą. Todėl mes kalbame apie „nuodėmės klastą“: atrodo, geras dalykas, bet atneša blogį, kai nepaisoma dorovės normų siekiant pinigų, valdžios, naudos, malonumų – žmogus sumenkėja ir ima jaustis nieku, o savo gyvenimą jaučia kaip tuščią.
Kodėl žmogus renkasi ne Dievo kelią, o nuodėmės apgaulę?.. Bijo mylėti. Bijo duoti. Įsivaizduoja esąs gana ribotas. Iš tikrųjų žmogaus galimybės, jo širdis yra neribota, nes Dievas gali ją nuolat pripildyti. Žmogus jaučiasi tokia dulkė kosmose – kaip lengva jam nepatikėti, jog Dievas jį myli ir nori bičiuliautis. Čia ir slypi stabmeldystės priežastis: bijodamas susidraugauti su Dievu, pasirenka kai ką mažesnio...
Paruošė s. Agnietė Šventosios šeimos seserų vienuolija
„Neturėk kitų dievų tik mane vieną...“
Pirmasis įsakymas yra tikėjimo, vilties ir meilės įsakymas. Mūsų dvasinio gyvenimo šaltinis yra tikėjimas į Dievą, kuris mus pirmas pamilo ir kviečia atsiliepti į Jo meilę. Mūsų pareiga Dievui yra Jį tikėti ir Jį liudyti. Pirmasis įsakymas reikalauja stiprinti savo tikėjimą, sumaniai bei budriai jį saugoti ir atmesti visa, kas jam priešinga.
Kai Dievas apsireiškia žmogui ir jį pašaukia, žmogui nepakanka vien savo jėgų tinkamai atsiliepti į Dievo meilę. Jis turi viltis, kad Dievas jam suteiks gebėjimų atsiliepti meile už meilę ir elgtis taip, kaip reikalauja meilės įsakymai.
Tikėjimas Dievo meile apima pareigą į Dievo meilę atsiliepti nuoširdžia meile. Pirmasis įsakymas mums įsako Dievą mylėti labiau už viską ir dėl Jo mylėti visą kūriniją. Juk, jei myli žmogų, darai jam tai, kas malonu, ir vengi to, kas jam nepatinka, jį skaudina, žeidžia. Mylimam žmogui reiškiamas pasitikėjimas, jam linkima visko, kas geriausia. Ir be galo skaudu, kai tas žmogus nepaiso daromo gėrio.
Norint Dievą labiau pamilti, reikia geriau Jį pažinti. Kiekviena Dievo savybė skatina Juo džiaugtis, Jį mylėti ir garbinti, nes Jis yra vienintelis, šventas, begalinis, amžinas, visur esantis, galingas, mylintis, nesikeičiantis, geras, teisingas, gailestingas ... – galima būtų be galo vardyti Dievo savybes, nes Jis yra vienintelis nesukurtas Gėris ir visų gėrybių šaltinis.
Dažnas tikisi tapti visiškai laimingas, kai susikraus milijonus, gaus valdžią ir bus labai gerbiamas, galės naudotis visais technikos teikiamais patogumais, mėgautis palaidu gyvenimu ar kitais malonumais. Dauguma žemiškų gėrybių taip pat yra vertybės – tikros ir svarbios, bet laikinos. Jos tegali būti tik priemonės amžinajam Gėriui pasiekti. Jeigu tik bus mėgaujamasi turtu, seksu, patogumais, technika – tai tikrai nenumalšins to begalinės laimės troškimo, kuris skirtas žmogui. Dievą skaudina, kai nuo Jo nusigręžiame ir tenkinamės menkais laikinais dalykais. Jis yra mūsų Kūrėjas ir žino, jog vien tik Jis pats gali suteikti mums laimę, tikrąją laimę.
Tie, kurie tiki vienintelį visagalį Dievą, neturėtų tikėti magija, burtais, horoskopais, sapnininkais, spiritizmu.
Kas tiki tokiais dalykais, klysta, nes priskiria daiktams, žmonėms ir netyrosioms dvasioms dieviškas galias; siekia sužinoti, ko Dievas jiems neatskleidė, ir paveikti Jo sprendimus; nusigręžia nuo Dievo ir Jam nepaklūsta; toks žinojimas (ypač užsiėmimas magija, spiritizmu) kenkia žmogaus dvasiai ir kūnui, veda į nusikaltimą, beprotybę ir savižudybę. Dievas gali apreikšti ateitį savo pranašams ar kitiems šventiesiems. Tačiau krikščionis elgiasi teisingai, su pasitikėjimu pavesdamas ateitį Dievo apvaizdai ir atsisakydamas šioje srityje bet kokio nesveiko smalsumo.
Pirmas įsakymas smerkia politeizmą. Šventasis Raštas nuolat primena, kad turi būti atmesti „stabai iš sidabro ir aukso, padaryti žmonių rankomis... Tie negyvi stabai daro žmogų bejėgį" (Ps 115, 4, 5–8). Tuo tarpu Dievas yra „gyvasis Dievas“ (Joz 3, Ps 42, 3), kuris teikia gyvybę ir veikia istorijoje.
Pirmasis įsakymas draudžia ir prietarus, nes prietarai yra tam tikra prasme nenormalus religingumo perteklius, iškreiptas religinis išgyvenimas. Taip pat šis įsakymas draudžia svarbiausias nuodėmes prieš Dievo garbinimą – tai Dievo gundymas žodžiais ir darbais, šventvagystė, simonija.
Stabmeldystė nėra vien tik klaidingi pagonių kultai. Ji yra nuolatinė pagunda tikinčiam žmogui. Būti stabmeldžiu reiškia sudievinti tai, kas nėra Dievas, kai žmogus vietoj Dievo garbina ir nusilenkia kūriniui: „Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6,24), – sakė Jėzus.
Dievo nurodymu draudžiama vaizduoti Dievą bet kuriais žmogaus rankų kūriniais. Tačiau krikščioniškas paveikslų garbinimas neprieštarauja pirmajam įsakymui, kuris draudžia stabus. Juk „pagarba paveikslui iš tiesų yra skiriama tam, ką jis vaizduoja“.
Tad nepamirškime, kad vienintelio Dievo garbinimas vienija žmogaus gyvenimą, gelbsti jį nuo nuolatinio blaškymosi.
Kun. Vytautas GRIGARAVIČIUS
Didi tikėjimo dorybė
Evangelijoje rašoma, kad Kristus ilsėjosi plaukiančioje valtyje. Ežere ūmai pakilo didžiulė vėtra. Jo mokiniai sutriko ir, manydami, kad tuoj nugarmės į dugną, pradėjo šaukti: „Mokytojau, žūstame!“ (plg. Mk 4, 38). Jėzus bematant sustabdė vėtros šėlsmą ir sugėdino juos tardamas: „Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ (Mk 4, 40).
Pasak Bažnyčios katekizmo, pirmasis Dievo įsakymas reikalauja stiprinti savo tikėjimą, visomis išgalėmis jį saugoti ir atmesti visa, kas jam priešinga. Tikėjimui nusidedama įvairiai: „Valingos tikėjimo abejonės jo nebepaiso arba atsisako laikyti tiesa, ką Dievas yra apreiškęs ir Bažnyčia nurodo tikėti. Nevalingai abejojantis žmogus yra neryžtingas tikėti, vengia įveikti priekaištus tikėjimui arba jaučia neaiškaus tikėjimo keliamą nerimą. Sąmoningai palaikomas abejojimas gali visai aptemdyti dvasią. Netikėjimas yra apreikštosios tiesos nepaisymas arba valingas atsisakymas jai pritarti.“
Būtina, kad žmogus, pažindamas Dievą ir Jį tikėdamas, nuolat augtų meile Jam. Tikintysis, laipsniškai gilindamasis į dieviškojo Apreiškimo tiesas, suvokia, kad jo mąstymo galios vis daugiau įgyja laisvės natūraliai rinktis tą pažintą gėrį, kuris jį daro panašesnį į neišsenkančią to gėrio versmę – Švč. Trejybę. Pasak katekizmo, apdovanotas dvasine siela, protu ir valia žmogus nuo pat savo prasidėjimo yra artimas Dievui ir skirtas amžinajai palaimai. Jis tampa tobulas, kai ieško bei myli tai, kas teisinga ir gera.
Garsaus prancūzų keliautojo Gi de Larigodi (Guy de Larigaudie) biografija liudija, kad gyvenant Viešpaties dovanotu tikėjimu įrodoma ta tikrovė, kuri neišskiriamai jungia žemiškų kūrinių ir transcendencijos grožį. Gi de Larigodi rašė: „Viską reikia pamilti – netikėtai džiunglėse pražydusią orchidėją, gražų žirgą, vaiko mostą, moters sąmojį ar šypseną. Reikia žavėtis kiekvienu grožiu, atrasti jį net tuomet, kai jis murdosi purve, ir kelti jį į Dievą (...). Ji turbūt buvo metisė, to gaivalingo mišrūnų grožio, storomis lūpomis ir didžiulėmis akimis, nuostabiomis rankomis. Graži, pašėlusiai graži. Tiesą sakant, betrūko vieno žingsnio. Nežengiau jo. Užšokau ant arklio ir nušuoliavau, verkdamas iš nevilties ir įsiūčio. Tikiu, kad Teismo dieną, jei pritrūktų ko nors, ką galėčiau paaukoti Dievui, įteiksiu Jam kaip gėlių puokštę tuos visus bučinius, kurių skonio dėl meilės Jam nenorėjau pažinti“. Taigi Gi de Larigodi įrodė, kad šv. Tomas Akvinietis sakė tiesą: „Tikėjimo objektas – ne ištarmės, o tikrovė“. Tai – pats Jėzus, kurį mums per tikėjimo augimą geriausiu būdu apreiškia Šventoji Dvasia. Žengiame link gyvojo Dievo tik vieną tikėjimo žingsnelį, ir kartais taip netikėtai iškart Jis mus apdovanoja išklausytos maldos ramybės džiaugsmu bei artimo padėkos žodžiu.
Prisimintina, kad geresni tikėjimo išsipildymo dalykai dar laukia ateityje. Apie tai filosofas S. Kierkegaardas įžvalgiai rašė, kad jie „yra tarsi užburta pilis, kurioje giliu miegu miega kilniausi princai ir princesės. Gana juos pažadinti, ir jie pašoks ant kojų su visa savo šlove.“
Jei savo intelektą stimuliuosime skaitydami apie finansus, sodininkystę ar sportą, būsime didesni šių sričių žinovai. Tačiau tai vargu ar mums padės tą gyvenimo akimirką, kai reikės padaryti žaibišką sprendimą – atsisakyti gundančios minties nusidėti ir drąsiai žengti žingsnį dorybių link... Be jokios abejonės, jei skirsime daugiau laiko krikščioniškų tekstų bei Šventojo Rašto skaitymui, apmąstymui ir tikėjimo tiesų pritaikymui gyvenime, mums atsivers vidinės akys: nė kiek neabejosime, kad kaskart tobulinant savo mąstymo nuostatas, tobulės ir tikėjimo inspiruojami mūsų motyvuoti kasdieniai veiksmai. Tada tikėjimas išskleis sparnus ir skraidins mus ten, kur jis pats ištirps kaip sniegas saulės atokaitoje, jį pakeis nauja ir stulbinanti dieviškojo gyvenimo realybė... (plg. 1 Kor 13, 12).
Parengta pagal kun. Vytenio VAŠKELIO homiliją
